Butkienė nemažai nustebo, nesulaukdama Jono įeinant. Būdavo, pirma bėga vidun pasireikštų motutei ir visų kelionės įspūdžių trumpai ištarškėtų, ar nebuvo priepuolių, ar kas negedo; paskui tik puola arklio kinkytų. Dabar gi Jonas čiupnojas aplink kinkymus, lyg pamiršęs, jog gryčioje motutė jo nekantrauja pamatyti. Butkienei tas šiaip ar taip neilgas laiko tarpeklis pasirodė pernelyg ilgas.

Bet ir įėjęs Jonas nepratarė nieko, tik atsisėdo vidusuolin, kur niekados neklastelėdavo, ir abiem rankom atsirėmė suolo, nė kepurės nenusiimdamas. Susirgo? Pametė ką? Arklį sužeidė?

– Kas gi tau, Jonai? Ar nepasisekė, kad toks išmaudytas atrodai? – tarstelėjo Butkienė neva taip sau, vos dirstelėdama per petį; iš tikrųjų gi akim, pilnom smalsumo, o širdim, pilna nerimo.

– Pasisekė, motut, – rimtai atsakė Jonas. – Daugiau pasisekė kaip buvo tikėtasi... Motut, kokia gražybė ir išmintis! Kaip tik tokia turėjai būti tamsta pati, kai buvai jauna nuotaka. Dabar Anelija Šnervienė bus kaip tamsta; kaip tamsta traukdavai visų širdis unt save, taip dabar ji trauks visų akis. Dabar jau Šnervų kiemas bus pirmas Puzionyse, nebe mūsų.

– Ar tai dėl to pratrydai? Pavydi jiems, ar ko? Tegul jiems, vaike, Dievas padeda. Mums neteks su jais varžytis. Aš turėjau ir tebeturiu sava, ji turės sava...

Butkienė kalbėjo susivaidydama, apsimesdama dievobaiminga, su Dievo valia sutinkančia; iš tikrųjų gi gerokai paerzinta: joje nenoromis prabilo pavydas. Ji juste pajuto amžinąsias tėvų ir vaikų rungtynes su aiškiu galu – laimės tie, kuriems lemta ilgiau pagyventi, vaikai. Pavydas grynai moteriškas, kurs taip šiurkščiai pas mus reiškiasi uošvės su marčia santykiuose.

Butkienė, išklausius galų gale viso išdėstymo kaip ir kas, nepajuto nė trupinėlio to džiaugsmo, kurio bent tai valandai buvo patyrę abudu bernaičiai, katras saviškai; ir to, kad mylimiausias jos Kaziukas gauna tokią vertingą žmoną: Aneljos vardas jai lyg kamščiu atsistojo gale gerklės ir nesidavė ištariamas. Butkienė niekad netarė: Anelja, Kazienė, tesakė – ji, o Jonas suprato, kas toji – ji.

Nei Jonas, nei jo motutė daugiau nieko nepramatė, nieko neįtarė, nes niekas dar nesipynė.

Kaimynų santykių pakitėjimas, pasirodė, Jono nujausta.

Baigės trys savaitės, baigės užsakai. Tuo laiku Kazys, sūkį apsukęs, bėgiojo į Kepelaitę. Vis buvo „reikalų“; o kokių, visi gerai numanė. Vis linksmesnis grįždavo iš ten, bet savo džiaugsmu nebesidalijo su savo tiek mylėta Dėdiene, kuri jam buvo bene daugiau kaip motina. Butkienė tik iš užsidegusių, karščiu paraudusių akių numanė, ko Kazys laukia, ir mokėjo viską pateisinti.

Imta ruoštis vestuvėms. Kas gi kitas, jei ne Dėdienė, turėjo Kazimierą išsvočiuoti? Ir ji ruošės į tas iškilmes tiek atsidėjus ir su tokia dabar širdžia, kaip būtų ruošusis savąjį Joniuką vesdinti; ar dar tikriau, kaip ką mylimą laidoti. Jonas važiavo malūnan, pripikliavo kvietienių, primalė miežienių, pripiešė rugienių miltų. Motutė prikepė ilgo priegalvio ančvilkalą pyragų, prikepė žąsų, apvirino kumpį, numazgojo nuo pelėsių daug geltonų kaip vaškas nekietų sūrių, kurių tokių gardžių ji viena temokėjo prislėgti. Svočia turėjo vieną kartą pavalgydinti visą veseliją, o ji būtų ją išmitinus per visas dienas, nors buvo laukiama viso iš keliolikos kiemų kaimo.

Ir buvo gi triukšmo. Trys žydai griežė, ketvirtas bajoras, miestelio amatninkas, protarpiais šėną katarinką sukė. Kaimo jaunimas pats iš savęs padarė jauniesiems iliuminaciją – visą santvarą nustatė raudonais ir baltais burokais su degančiomis viduje švieselėmis. Mergaitės dar bromą ir trobos angą vainikais apipynė. Visi ik vienam, net ir piemenėliai, gražiai, meilingai sutinkami, sočiai papenimi, gardžiu alum pagirdomi, dūko šėlo per ištisas dvi dienas. Niekas kaime neatminė, ar yra buvusios tokios linksmos, tokios simpatingos vestuvės. Gal dėl to, kad viso to triukšmo karalienė Anelja Kepelaitė buvo nepaprastai skaisti, sveikai raudona, pilnai pribrendusi, nebe vėjo patauška. Buvo rimta, o tokia moteriška šypsena, kurios gauti bernaičiai tyčia sukiojos jai prieš akis ir gavę nebegalėjo užmiršti – vis stovėjo akyse Šnervų jaunamartė. O kurs gavo dovanų, kas juostą, kas šaliką, kas stuomenis, kas rankšluostį, tų gera nuomonė apie Šnervų šeimininkę dvigubai didėjo. Visuose Puzionyse ūmai lyg pamiršo savo dėdienę Butkienę: kalbos bebuvo apie tą vieną Šnervienę. O valgė neatsivalgė – Dėdienės pyragų ir sūrių; jų gerus gabalus ji nuolat kaišiojo tai šiam, tai tam, ligi tik kuris klastelėjo suolan. Iš antros rankos sekė stiklinė ar puodelis alaus, „kad nepaspringtų“.

O daugiausia dūko svotas Jonas, lyg paskutinį kartą švęsdamas savo pirmenybes: jis pavadavo tėvo nabaštiką, kuriam būtų tekę svotystės; vadinas, buvo iš tikrųjų pirmas svečias. Jis šoko su visomis, bet tykote tykojo, kada Kazys kur nuo savo draugės nusisuks; tuojau vedė šoktų Anelją ir sukė ją nepailsdamas, kol Kazys vėl pasirodė. Šoko, kalbėjo, juokavo, o Anelja taip gražiai, taip prietelingai ir tiesiai int akis jam juokės, kad visi bernai pavydėjo.