Butkienė, išklausius galų gale viso išdėstymo kaip ir kas, nepajuto nė trupinėlio to džiaugsmo, kurio bent tai valandai buvo patyrę abudu bernaičiai, katras saviškai; ir to, kad mylimiausias jos Kaziukas gauna tokią vertingą žmoną: Aneljos vardas jai lyg kamščiu atsistojo gale gerklės ir nesidavė ištariamas. Butkienė niekad netarė: Anelja, Kazienė, tesakė – ji, o Jonas suprato, kas toji – ji.

Nei Jonas, nei jo motutė daugiau nieko nepramatė, nieko neįtarė, nes niekas dar nesipynė.

Kaimynų santykių pakitėjimas, pasirodė, Jono nujausta.

Baigės trys savaitės, baigės užsakai. Tuo laiku Kazys, sūkį apsukęs, bėgiojo į Kepelaitę. Vis buvo „reikalų“; o kokių, visi gerai numanė. Vis linksmesnis grįždavo iš ten, bet savo džiaugsmu nebesidalijo su savo tiek mylėta Dėdiene, kuri jam buvo bene daugiau kaip motina. Butkienė tik iš užsidegusių, karščiu paraudusių akių numanė, ko Kazys laukia, ir mokėjo viską pateisinti.

Imta ruoštis vestuvėms. Kas gi kitas, jei ne Dėdienė, turėjo Kazimierą išsvočiuoti? Ir ji ruošės į tas iškilmes tiek atsidėjus ir su tokia dabar širdžia, kaip būtų ruošusis savąjį Joniuką vesdinti; ar dar tikriau, kaip ką mylimą laidoti. Jonas važiavo malūnan, pripikliavo kvietienių, primalė miežienių, pripiešė rugienių miltų. Motutė prikepė ilgo priegalvio ančvilkalą pyragų, prikepė žąsų, apvirino kumpį, numazgojo nuo pelėsių daug geltonų kaip vaškas nekietų sūrių, kurių tokių gardžių ji viena temokėjo prislėgti. Svočia turėjo vieną kartą pavalgydinti visą veseliją, o ji būtų ją išmitinus per visas dienas, nors buvo laukiama viso iš keliolikos kiemų kaimo.

Ir buvo gi triukšmo. Trys žydai griežė, ketvirtas bajoras, miestelio amatninkas, protarpiais šėną katarinką sukė. Kaimo jaunimas pats iš savęs padarė jauniesiems iliuminaciją – visą santvarą nustatė raudonais ir baltais burokais su degančiomis viduje švieselėmis. Mergaitės dar bromą ir trobos angą vainikais apipynė. Visi ik vienam, net ir piemenėliai, gražiai, meilingai sutinkami, sočiai papenimi, gardžiu alum pagirdomi, dūko šėlo per ištisas dvi dienas. Niekas kaime neatminė, ar yra buvusios tokios linksmos, tokios simpatingos vestuvės. Gal dėl to, kad viso to triukšmo karalienė Anelja Kepelaitė buvo nepaprastai skaisti, sveikai raudona, pilnai pribrendusi, nebe vėjo patauška. Buvo rimta, o tokia moteriška šypsena, kurios gauti bernaičiai tyčia sukiojos jai prieš akis ir gavę nebegalėjo užmiršti – vis stovėjo akyse Šnervų jaunamartė. O kurs gavo dovanų, kas juostą, kas šaliką, kas stuomenis, kas rankšluostį, tų gera nuomonė apie Šnervų šeimininkę dvigubai didėjo. Visuose Puzionyse ūmai lyg pamiršo savo dėdienę Butkienę: kalbos bebuvo apie tą vieną Šnervienę. O valgė neatsivalgė – Dėdienės pyragų ir sūrių; jų gerus gabalus ji nuolat kaišiojo tai šiam, tai tam, ligi tik kuris klastelėjo suolan. Iš antros rankos sekė stiklinė ar puodelis alaus, „kad nepaspringtų“.

O daugiausia dūko svotas Jonas, lyg paskutinį kartą švęsdamas savo pirmenybes: jis pavadavo tėvo nabaštiką, kuriam būtų tekę svotystės; vadinas, buvo iš tikrųjų pirmas svečias. Jis šoko su visomis, bet tykote tykojo, kada Kazys kur nuo savo draugės nusisuks; tuojau vedė šoktų Anelją ir sukė ją nepailsdamas, kol Kazys vėl pasirodė. Šoko, kalbėjo, juokavo, o Anelja taip gražiai, taip prietelingai ir tiesiai int akis jam juokės, kad visi bernai pavydėjo.

Pasibaigė vestuvės. Baigė garuoti „čiščenos“ kvapai, baigė išsiskirstyti ir svečiai. Tolimieji paskiausia. Patys paskutiniai išvažiavo Kepelės. Kol važiavo per kaimą ir lauką, abudu tylėjo. Kepelė balsiai raugėjo, Kepelienė sunkiai dūsavo: abudu buvo itin sočiai pripenėti, vadinas, privalgę iki gurklio. Bet kai pasuko vieškelin, lyg prasidarė ir burnos. Abudu kartu prakalbo.

– Žinai, moč, mes ne taip būsime padarę. Kurie gi tėvai atlydi savo dukrą į anytą ir šešurą? Lyg nebekeltume pravadų.

– Sulauksime, tėvait, už savaitės, ir pravaduosin. O tiek būsime laimėję, kad žinosime Aneliotei nebūsiant čia bloga.

– Gerai sakai, Kazimieras, matos, mylės atsidėjęs. Brolis ramus ir blaivus. Kažin koks sugrįš antras iš kariuomenės. O tėvų tikrai esama visiškai paliegusių; neilgai bepatrauks. Anyta galvos nebegrauš; net iš lovos bambėti nebegali.

– Dėkui gi Dievui, bet tik gerai! Tik toloka... Aš jau pasiilgau Aneliotės, akyse jos nebeturėdama... Per tiek metų akių nuo jos neatitraukdavau, kaip žaltienė nuo savo padėtų kiaušinių... – Ir Kepelienei trykštelėjo graudžios, nors nekarčios ašaros.

Tai pajautęs, ir Kepelė nusišniurkštė; ir jam gailestis

– Tai jau, bus nuobodu, ką ir besakyti. Žinai ką? Kad tik greičiau pareitų anasai iš kariuomenės – tuoj jį išleistume užkuriomis, o namie esąs tegul apsiimtų atmokėti Kazius, ir atsiimtume juos unt sau. Jie prisipirktų žemės, ir vėl būtume krūvoje.

Kepelienė klausė atsidėjus, visą galvą pasukus į kalbėtoją: taip jai tiko šie žodžiai; lyg vyras juos būtų išėmęs iš jos pačios širdies. Ir abudu nusiramino.

Namie po vestuvių liko taip pat jauki, saldi, net pakili nuotaika. Kazimieras vaikščiojo patenkintas, klėtin per kiemelį bėgiojo pasistriksėdamas ir visai su tuo nesislėpė: čia jis susisukę šeimyninę savo gūžtelę.