Kazimieras dabar norėjo Aneljai guostis, ilgai kalbėti; iškalbėti jai visą savo sūnišką širdgėlą; lyg iškratyti iš savo sielos visa, kas buvo, ir pradėti ją pripildinėti kuo nauju, ko bus atnešusi su savo kraičiu žmona. Tačiau pirmąkart pasergėjo Anelją lyg neatsidėjus klausant jo sielos šnekos. Ji tai stalą šluostė, tai pečiadengtę vožinėjo. Int visą Kazimiero šneką teatsakė nenoromis:

– Taip...

Kazimieras ūmai atvėso. Jis užsigavo ir, lyg susigėdęs savo atvirumo tam asmeniui, kurs nieko bendra su juo neturi, nutraukė vos pradėtą išpažintį. Tai bus jam didžiausias apsivylimas. Kas dabar beblaškys gyvenimo debesis, kas atitrauks audrų perkūnus ir vėl paleis ant namų ramumo ir džiaugsmo saulelę?

Kazys buvo švelnaširdis, nežiaurus. Kur kitur susijaudinęs ar papykęs, nevėrė tuojau burnos, tik ėjo vidun ir čia sau ne sau, sienoms ne sienoms iškalbėjo savo širdgėlą. Aišku, kad numanė tai girdint bent vieną jam palankų žmogų – motiną ar tėvą. Motina iš lovos jam bent krunkštelėdavo, tėvas ant kito šono apsiversdavo, nors tiek pritardami jam ar protestuodami jo priešams. Nei vienas, nei antras nebūtų jam atsakęs: „Taip...“

Tai buvo pradžia viso jo gana greitai besusidarančio pragaro. Pradžia menkutė, bet sparčiai didėjanti.

Kartais pašokdavo Kazimierui noras paišdykauti. Pašvilpavęs, paniūniavęs ore, su fantazija žengdavo vidun, kur viena pati Anelja ruošinėjas; norėdavo pagauti ją glėbin, apsukti, pamieluoti; pabučiuoti – ne moterystės sąskaiton. Bet...

Kaziui ėmė aiškėti kažkoks per nemalonus „bet“. Anelja buvo jam korektinga, kaip vien reikiant pačiutė, gyveno su juo kaip Dievas įsakė, nuo jokių pareigų neatsisakinėjo. Kol Kazys pirma pats savo meilę aikvojo, jis nieko tokio nepajuto. Tolyn labyn ėmė jam to nebepakakti, kažko trūkti, kažkokio meilės priedo, meilės uždaralo. Jis gi ne jautis...

Nevedęs būdamas, jis svaigo meile, skendo fantastiškuose lepnumuose. Vesdamas suokė sau visa to dar didesnį laipsnį, o kaip reikia, realioji meilė jam neduoda nė dešimtos dalies to, ko svajojo. Nejaugi ta ordinariška moterystė tiek ir teverta? Kažkuris vidaus balsas jam sakė:

“Ne visai taip. Kai meilę ant meilės krauni, jos esti daugiau; kai abi pusi meilės daugina, ji saldesnė. Viena pusė pusę tepadaro“.

Juo vėso Kazys nuo pirminio meilės svaigulio, juo labiau matė, kad Anelja visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto. Kazys klėtin ir iš klėties vaikščioti ėmė nebe paliuokomis, int savo Anelją ėmė žiūrėti lyg nustebęs ir daug ką suprasti.

Anelja buvo gaspadinė, ką ir besakyti. Šnervų kiemas gyte atgijo. Nušvito rūmas, prašvito langai, pabaltėjo sienos. Kūtėse kone ūmai atsirado daugiau ir linksmesnio jaunimo, padrūtėjo karvės, rados daugiau pieno, su tuo ir valgis paderėjo.

Jaunus Šnervas ėmė lankyti visas kaimas. Bet kas bet kada pajusdavo reikalą int Šnervas ir eidavo. Net Kazimiero broliui, labai lėtam bernaičiui, ūmai susidarė apstinga jaunuolių draugė. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti. Svečiui ir tiek buvo gana; net daugiau nei kurios vaišės. Jis grįžo gerai nusiteikęs, kažkuo dovanotas.

Va šitų dovanų ar vaišių vienas Kazys tenegaudavo. Anelja su juo buvo visados vienoda, rimta. Kasdieninis dalykas, sakysite? Kaip tik su tuo Kazys ir nesutiko: jis buvo pasiilgęs pasakos, kuri kasdienį daro nekasdieniu. O pasakos karaliūnaičia Anelja jam nė vieno karto nenusišiepė taip, kaip kitiems vyrams, nuo ko jiems širdys salo, o Kaziui pavydu šalo.

Lyg lyg buvę pradėję susidaryti rungtynės su Dėdiene vėl liovės: ant Šnervų kiemo ėmė niauktis, tiesa, su prodebesiais. O tuos prodebesius sudarydavo – Jonas Butkys, bent Aneljai; Kazimierui, deja, paskui dar tamsiau darėsi.

Santykiai tarp Šnervų ir Butkių nebesusidarė tokie, kokie pirma buvo. Dėdienė, išsvočiavus Kaziuką, „jos“ nepamėgo. Anelja nė to tiek nesidomėjo Dėdienės ir ledų neišlaužė; ji visai nebėgiojo unt kaimynus, tai ir unt Butkius. Ir ko gi ji ten vaikščios, kad pats Jonas, sūkį apsukęs, vis pas juos, Šnervas?

Kaip senosios Šnervienės nabašninkei Butkienė būdavo gyvenimo pragiedrulis, taip dabar jaunajai Šnervienei buvo Jonas. Kaip seniau Kazys buvo Butkių šeimos narys, taip dabar Jonas tapo Šnervų šeimos narys. Jis nuolat čia maišės, aitivaru čia atsisukdamas. Kitaip nepavadinsi: int Šnervas jis visados ėjo paliuokomis, lyg jį būtų kuri gerovė ar negerovė pripūtusi ir skraidinusi. Dar durų nepravėręs jau burbuliavo, o radęs Anelją sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelius kartus būtų tądien matęsis, taip glaudžiai paspausdamas, jog ji tuojau nusišiepdavo jam palankumu. Niekam kitam ji tiek nenusišiepdavo. Ir Jonas mirko tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis. Jis pats saule švietė toje šypsenoje ir temo, pasišalindamas iš jos; darėsi susirūpinęs ir paniuręs.