Va šitų dovanų ar vaišių vienas Kazys tenegaudavo. Anelja su juo buvo visados vienoda, rimta. Kasdieninis dalykas, sakysite? Kaip tik su tuo Kazys ir nesutiko: jis buvo pasiilgęs pasakos, kuri kasdienį daro nekasdieniu. O pasakos karaliūnaičia Anelja jam nė vieno karto nenusišiepė taip, kaip kitiems vyrams, nuo ko jiems širdys salo, o Kaziui pavydu šalo.

Lyg lyg buvę pradėję susidaryti rungtynės su Dėdiene vėl liovės: ant Šnervų kiemo ėmė niauktis, tiesa, su prodebesiais. O tuos prodebesius sudarydavo – Jonas Butkys, bent Aneljai; Kazimierui, deja, paskui dar tamsiau darėsi.

Santykiai tarp Šnervų ir Butkių nebesusidarė tokie, kokie pirma buvo. Dėdienė, išsvočiavus Kaziuką, „jos“ nepamėgo. Anelja nė to tiek nesidomėjo Dėdienės ir ledų neišlaužė; ji visai nebėgiojo unt kaimynus, tai ir unt Butkius. Ir ko gi ji ten vaikščios, kad pats Jonas, sūkį apsukęs, vis pas juos, Šnervas?

Kaip senosios Šnervienės nabašninkei Butkienė būdavo gyvenimo pragiedrulis, taip dabar jaunajai Šnervienei buvo Jonas. Kaip seniau Kazys buvo Butkių šeimos narys, taip dabar Jonas tapo Šnervų šeimos narys. Jis nuolat čia maišės, aitivaru čia atsisukdamas. Kitaip nepavadinsi: int Šnervas jis visados ėjo paliuokomis, lyg jį būtų kuri gerovė ar negerovė pripūtusi ir skraidinusi. Dar durų nepravėręs jau burbuliavo, o radęs Anelją sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelius kartus būtų tądien matęsis, taip glaudžiai paspausdamas, jog ji tuojau nusišiepdavo jam palankumu. Niekam kitam ji tiek nenusišiepdavo. Ir Jonas mirko tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis. Jis pats saule švietė toje šypsenoje ir temo, pasišalindamas iš jos; darėsi susirūpinęs ir paniuręs.

Motina Butkienė buvo prityrusi moteriškė. Ji suprato Jono linkimą prie moterų; tik jai matės jis būsiąs taip pat pasigavęs noro vesti, bedalyvaudamas Kazio vedybose. Čia piršlybos, čia sutuoktuvės, – gyvas pasiutimas. Šoko dūko, na ir įsiaistrino, tai dabar ir puldinėja jaunavedžių oru pakvėpuoti. Tik viena jai vis labiau darėsi keista, kad ir Joniukas, visados buvęs toks vaikiškai atviras su savo motute, dabar jai nieko nebepasisako, iš viso maža bekalba. Pareidamas iš Šnervų, dažniausia eidavo tiesiai savo guolin, virsdavo ir apsimesdavo norįs įsimigdyti, tik veltui: jis ilgai vartydavos, dūsaudavo, piktai nusispjaudavo, šokdavo iš miego, per miegą šnekėdavo, juokdavos ar verkdavo.

– Jonai, tu sergi nervais. Aš tau duosiu valerijono šaknelių, – pasiūlijo vieną kartą motina.

– Duok, motut, geriau katėms. Sako, jos labai mėgstančios, o man pakaks ir skysto vandens. Tokia mano liga, kaip kitų sveikata, – mėgino Jonas atsijuokauti, bet jo veidas reiškė tokią gėlą, jog motina išblyško visu veidu.

Ji ūmai pagriebė Joną abiem rankom už smilkinių ir didžiausiu išgąsčiu akyse stačiai jam į akis riktelėjo:

– Jonai, kas tau yra?.. Tuojau man pasisakyk, kas tau yr? Ko tu dabar nuo manęs ėmei slėptis?

Jonas neišlaikė to išgąstingo motinos žvilgsnio. Kažkas jo viduje ėmė ir sugriuvo subiro, lyg koklinės krosnies perdegusios vidaus plytos ir moliai. Beliko viena luoba, o viduje nieko.

Jonas pablūdo. Jo akys pasidarė lygiai tokios pat kaip ir motinos, blikstelėjo tokiu pat pašėlusiu išgąsčiu. Jis savo delnais nusitvėrė motiną taip pat už smilkinių ir taip pat beprotiškai sukliko:

– Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau!!!

Motinai pasidarė ir nosis balta. Ji vieną sykį tūptelėjo,

antrą sykį tūptelėjo ir visiškai susileido aslon. Ji apalpo; ne sąmonės nustodama, o kaip anemiškas, į aukštoką kalną paėjėjęs. Akys žiūrėjo, bet išrūgų varsa, kaip ožkos. Buvo prasižiojus, lyg ką bjauraus nurijus; per abudu kraštu lūpų pasirodė nešvari seilė.

– Dievuliau, tu gi, motut, miršti! – riktelėjo Jonas kitu pablūdimu, kurs pirmąjį visai prarijo.

Tačiau neišmanė, kaipgi čia gelbėti. Gerai, kad tuo tarpu su viedrais vandens įkepėstavo tarnaitė.

– O čiagi dabar kas darosi? Dėdienė apalpo? Šliūkštelėk šaltu vandeniu veidan... – ir nelaukdama, kol Jonas taip padarys, pati pagriebusi skardinėlę šliūkštelėjo Dėdienei stačiai int akis.

Butkienė krūptelėjo, ir jos akių varsa regimai pasikeitė pirmykščia. Ji abiem rankom atsirėmė žemės ir, Jonui padedant už pažasčių, pakilo. Paskui įsitvėrus tarnaitės nuėjo prie lovos ir nieko nesakydama atsigulė. Ji rodės paskutinio vieko netekusi, nė rankos nebepakrutinanti; vieną ji pasibraukė po burna, antra bejėgė pagaliau tysojo palei šoną.

Tarnaitė prisidėjo smilį prie lūpų ir žvilgtelėjo int Joną, rodydama jam, kad reikia ligonis palikti ramybėje. Ir abudu stypčiodamu išėjo. Už durų tarnaitė pašnibždėjo:

– Nesisielok. Pasitaisys. Turėjo ko nors neišvirškinamo suvalgyti. Pagaliau moterims taip dažnai atsitinka, nė nesuvoksi, nuo ko ir kas. Aš ją prižiūrėsiu.

Jonas dėl motinos nurimo. Bet ta baisa, kuri taip nugąsdino motutę, sugrįžo jam pačiam ir taip nuėmė, kad net keliai palinko. Dabar jam pasidarė labai aišku, kodėl viskas taip darosi.

– Gelbėkite! – riktelėjo ir vienmarškinis, vienaplaukis pasileido bėgti per laukus.

– Gerai, gerai, gelbėsiu! Nėra ko bijoti... – paguodė tarnaitė, grįždama vidun, supratusi, kad Jonas motinai šaukiasi pagalbos.