antrą sykį tūptelėjo ir visiškai susileido aslon. Ji apalpo; ne sąmonės nustodama, o kaip anemiškas, į aukštoką kalną paėjėjęs. Akys žiūrėjo, bet išrūgų varsa, kaip ožkos. Buvo prasižiojus, lyg ką bjauraus nurijus; per abudu kraštu lūpų pasirodė nešvari seilė.

– Dievuliau, tu gi, motut, miršti! – riktelėjo Jonas kitu pablūdimu, kurs pirmąjį visai prarijo.

Tačiau neišmanė, kaipgi čia gelbėti. Gerai, kad tuo tarpu su viedrais vandens įkepėstavo tarnaitė.

– O čiagi dabar kas darosi? Dėdienė apalpo? Šliūkštelėk šaltu vandeniu veidan... – ir nelaukdama, kol Jonas taip padarys, pati pagriebusi skardinėlę šliūkštelėjo Dėdienei stačiai int akis.

Butkienė krūptelėjo, ir jos akių varsa regimai pasikeitė pirmykščia. Ji abiem rankom atsirėmė žemės ir, Jonui padedant už pažasčių, pakilo. Paskui įsitvėrus tarnaitės nuėjo prie lovos ir nieko nesakydama atsigulė. Ji rodės paskutinio vieko netekusi, nė rankos nebepakrutinanti; vieną ji pasibraukė po burna, antra bejėgė pagaliau tysojo palei šoną.

Tarnaitė prisidėjo smilį prie lūpų ir žvilgtelėjo int Joną, rodydama jam, kad reikia ligonis palikti ramybėje. Ir abudu stypčiodamu išėjo. Už durų tarnaitė pašnibždėjo:

– Nesisielok. Pasitaisys. Turėjo ko nors neišvirškinamo suvalgyti. Pagaliau moterims taip dažnai atsitinka, nė nesuvoksi, nuo ko ir kas. Aš ją prižiūrėsiu.

Jonas dėl motinos nurimo. Bet ta baisa, kuri taip nugąsdino motutę, sugrįžo jam pačiam ir taip nuėmė, kad net keliai palinko. Dabar jam pasidarė labai aišku, kodėl viskas taip darosi.

– Gelbėkite! – riktelėjo ir vienmarškinis, vienaplaukis pasileido bėgti per laukus.

– Gerai, gerai, gelbėsiu! Nėra ko bijoti... – paguodė tarnaitė, grįždama vidun, supratusi, kad Jonas motinai šaukiasi pagalbos.