Motina Butkienė buvo prityrusi moteriškė. Ji suprato Jono linkimą prie moterų; tik jai matės jis būsiąs taip pat pasigavęs noro vesti, bedalyvaudamas Kazio vedybose. Čia piršlybos, čia sutuoktuvės, – gyvas pasiutimas. Šoko dūko, na ir įsiaistrino, tai dabar ir puldinėja jaunavedžių oru pakvėpuoti. Tik viena jai vis labiau darėsi keista, kad ir Joniukas, visados buvęs toks vaikiškai atviras su savo motute, dabar jai nieko nebepasisako, iš viso maža bekalba. Pareidamas iš Šnervų, dažniausia eidavo tiesiai savo guolin, virsdavo ir apsimesdavo norįs įsimigdyti, tik veltui: jis ilgai vartydavos, dūsaudavo, piktai nusispjaudavo, šokdavo iš miego, per miegą šnekėdavo, juokdavos ar verkdavo.

– Jonai, tu sergi nervais. Aš tau duosiu valerijono šaknelių, – pasiūlijo vieną kartą motina.

– Duok, motut, geriau katėms. Sako, jos labai mėgstančios, o man pakaks ir skysto vandens. Tokia mano liga, kaip kitų sveikata, – mėgino Jonas atsijuokauti, bet jo veidas reiškė tokią gėlą, jog motina išblyško visu veidu.

Ji ūmai pagriebė Joną abiem rankom už smilkinių ir didžiausiu išgąsčiu akyse stačiai jam į akis riktelėjo:

– Jonai, kas tau yra?.. Tuojau man pasisakyk, kas tau yr? Ko tu dabar nuo manęs ėmei slėptis?

Jonas neišlaikė to išgąstingo motinos žvilgsnio. Kažkas jo viduje ėmė ir sugriuvo subiro, lyg koklinės krosnies perdegusios vidaus plytos ir moliai. Beliko viena luoba, o viduje nieko.

Jonas pablūdo. Jo akys pasidarė lygiai tokios pat kaip ir motinos, blikstelėjo tokiu pat pašėlusiu išgąsčiu. Jis savo delnais nusitvėrė motiną taip pat už smilkinių ir taip pat beprotiškai sukliko:

– Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau!!!

Motinai pasidarė ir nosis balta. Ji vieną sykį tūptelėjo,

antrą sykį tūptelėjo ir visiškai susileido aslon. Ji apalpo; ne sąmonės nustodama, o kaip anemiškas, į aukštoką kalną paėjėjęs. Akys žiūrėjo, bet išrūgų varsa, kaip ožkos. Buvo prasižiojus, lyg ką bjauraus nurijus; per abudu kraštu lūpų pasirodė nešvari seilė.

– Dievuliau, tu gi, motut, miršti! – riktelėjo Jonas kitu pablūdimu, kurs pirmąjį visai prarijo.

Tačiau neišmanė, kaipgi čia gelbėti. Gerai, kad tuo tarpu su viedrais vandens įkepėstavo tarnaitė.

– O čiagi dabar kas darosi? Dėdienė apalpo? Šliūkštelėk šaltu vandeniu veidan... – ir nelaukdama, kol Jonas taip padarys, pati pagriebusi skardinėlę šliūkštelėjo Dėdienei stačiai int akis.

Butkienė krūptelėjo, ir jos akių varsa regimai pasikeitė pirmykščia. Ji abiem rankom atsirėmė žemės ir, Jonui padedant už pažasčių, pakilo. Paskui įsitvėrus tarnaitės nuėjo prie lovos ir nieko nesakydama atsigulė. Ji rodės paskutinio vieko netekusi, nė rankos nebepakrutinanti; vieną ji pasibraukė po burna, antra bejėgė pagaliau tysojo palei šoną.

Tarnaitė prisidėjo smilį prie lūpų ir žvilgtelėjo int Joną, rodydama jam, kad reikia ligonis palikti ramybėje. Ir abudu stypčiodamu išėjo. Už durų tarnaitė pašnibždėjo:

– Nesisielok. Pasitaisys. Turėjo ko nors neišvirškinamo suvalgyti. Pagaliau moterims taip dažnai atsitinka, nė nesuvoksi, nuo ko ir kas. Aš ją prižiūrėsiu.

Jonas dėl motinos nurimo. Bet ta baisa, kuri taip nugąsdino motutę, sugrįžo jam pačiam ir taip nuėmė, kad net keliai palinko. Dabar jam pasidarė labai aišku, kodėl viskas taip darosi.

– Gelbėkite! – riktelėjo ir vienmarškinis, vienaplaukis pasileido bėgti per laukus.

– Gerai, gerai, gelbėsiu! Nėra ko bijoti... – paguodė tarnaitė, grįždama vidun, supratusi, kad Jonas motinai šaukiasi pagalbos.

O Jonas šaukės, kad kas jį patį gelbėtų. Nervinga vaizduotė kaip tik dabar jam visame aiškume parodė vieną audringą, neramią naktį, dar prieš keliolika metų, kada jam ūseliai kalos. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti ir ėmė savo dvasioje šauktis talkon patį velnią, kad už bet kurią kainą, net už dūšios išganymą, padėtų jam aistrą tenkinti per visą gyvenimą. Velnias regimai jo paklausė ir ėmė siūlyti moteris; bet Jonas tuo nesinaudojo, net vengė moterų draugės. O nebeišvengė, nes buvo prisiekęs.

Štai Anelja... Matyt, paskutinioji... ir velnias griebs jam atiduotą dūšią. Jis to nenori ir kuria nosies tiesumu per laukus, per pakalnę į senį kunigą.

Sujudo sukruto visa Pempynė. Šimtai didžiulių paukščių pasiryžo jį nuvilioti kiekviena kitur, neva sveikindamos:

– Gyvi gyvi gyvi!!

Jonui visiškai aišku pasidarė, kad pragarinės dvasios jį jau apsėdo. Jų šimtai, tūkstančiai, ir visos taiko jį pagriebti, vis arčiau sukas aplink jo galvą, vis giliau taiko jam į akis pasižiūrėti ir iš jo baisos pasityčioti:

“Gana gana... Mes savo išpildėm, tau moterį pavergėm, dabar ataduokš mums savo dūšią...“

Jonas griebės sau abiem rankom už pakaušio, lyg velniai dūšią būtų traukę kaip tik per pakaušį. Bet negriebė niekas. Tad pasispyrė ir briedžio šuoliais pasileido per balas, kad net skysti purvai tiško. Perbėgo dviejų kilometrų balą nė neuždusęs. Paskui pasikėlė į aukštą kalną ir ežiomis pasileido toliau, ta kryptimi, kur toli toli kyšojo du menku mediniu bažnytėlės bokščiuku.