Kazimieras dabar norėjo Aneljai guostis, ilgai kalbėti; iškalbėti jai visą savo sūnišką širdgėlą; lyg iškratyti iš savo sielos visa, kas buvo, ir pradėti ją pripildinėti kuo nauju, ko bus atnešusi su savo kraičiu žmona. Tačiau pirmąkart pasergėjo Anelją lyg neatsidėjus klausant jo sielos šnekos. Ji tai stalą šluostė, tai pečiadengtę vožinėjo. Int visą Kazimiero šneką teatsakė nenoromis:

– Taip...

Kazimieras ūmai atvėso. Jis užsigavo ir, lyg susigėdęs savo atvirumo tam asmeniui, kurs nieko bendra su juo neturi, nutraukė vos pradėtą išpažintį. Tai bus jam didžiausias apsivylimas. Kas dabar beblaškys gyvenimo debesis, kas atitrauks audrų perkūnus ir vėl paleis ant namų ramumo ir džiaugsmo saulelę?

Kazys buvo švelnaširdis, nežiaurus. Kur kitur susijaudinęs ar papykęs, nevėrė tuojau burnos, tik ėjo vidun ir čia sau ne sau, sienoms ne sienoms iškalbėjo savo širdgėlą. Aišku, kad numanė tai girdint bent vieną jam palankų žmogų – motiną ar tėvą. Motina iš lovos jam bent krunkštelėdavo, tėvas ant kito šono apsiversdavo, nors tiek pritardami jam ar protestuodami jo priešams. Nei vienas, nei antras nebūtų jam atsakęs: „Taip...“

Tai buvo pradžia viso jo gana greitai besusidarančio pragaro. Pradžia menkutė, bet sparčiai didėjanti.

Kartais pašokdavo Kazimierui noras paišdykauti. Pašvilpavęs, paniūniavęs ore, su fantazija žengdavo vidun, kur viena pati Anelja ruošinėjas; norėdavo pagauti ją glėbin, apsukti, pamieluoti; pabučiuoti – ne moterystės sąskaiton. Bet...

Kaziui ėmė aiškėti kažkoks per nemalonus „bet“. Anelja buvo jam korektinga, kaip vien reikiant pačiutė, gyveno su juo kaip Dievas įsakė, nuo jokių pareigų neatsisakinėjo. Kol Kazys pirma pats savo meilę aikvojo, jis nieko tokio nepajuto. Tolyn labyn ėmė jam to nebepakakti, kažko trūkti, kažkokio meilės priedo, meilės uždaralo. Jis gi ne jautis...

Nevedęs būdamas, jis svaigo meile, skendo fantastiškuose lepnumuose. Vesdamas suokė sau visa to dar didesnį laipsnį, o kaip reikia, realioji meilė jam neduoda nė dešimtos dalies to, ko svajojo. Nejaugi ta ordinariška moterystė tiek ir teverta? Kažkuris vidaus balsas jam sakė:

“Ne visai taip. Kai meilę ant meilės krauni, jos esti daugiau; kai abi pusi meilės daugina, ji saldesnė. Viena pusė pusę tepadaro“.

Juo vėso Kazys nuo pirminio meilės svaigulio, juo labiau matė, kad Anelja visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto. Kazys klėtin ir iš klėties vaikščioti ėmė nebe paliuokomis, int savo Anelją ėmė žiūrėti lyg nustebęs ir daug ką suprasti.

Anelja buvo gaspadinė, ką ir besakyti. Šnervų kiemas gyte atgijo. Nušvito rūmas, prašvito langai, pabaltėjo sienos. Kūtėse kone ūmai atsirado daugiau ir linksmesnio jaunimo, padrūtėjo karvės, rados daugiau pieno, su tuo ir valgis paderėjo.

Jaunus Šnervas ėmė lankyti visas kaimas. Bet kas bet kada pajusdavo reikalą int Šnervas ir eidavo. Net Kazimiero broliui, labai lėtam bernaičiui, ūmai susidarė apstinga jaunuolių draugė. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti. Svečiui ir tiek buvo gana; net daugiau nei kurios vaišės. Jis grįžo gerai nusiteikęs, kažkuo dovanotas.

Va šitų dovanų ar vaišių vienas Kazys tenegaudavo. Anelja su juo buvo visados vienoda, rimta. Kasdieninis dalykas, sakysite? Kaip tik su tuo Kazys ir nesutiko: jis buvo pasiilgęs pasakos, kuri kasdienį daro nekasdieniu. O pasakos karaliūnaičia Anelja jam nė vieno karto nenusišiepė taip, kaip kitiems vyrams, nuo ko jiems širdys salo, o Kaziui pavydu šalo.

Lyg lyg buvę pradėję susidaryti rungtynės su Dėdiene vėl liovės: ant Šnervų kiemo ėmė niauktis, tiesa, su prodebesiais. O tuos prodebesius sudarydavo – Jonas Butkys, bent Aneljai; Kazimierui, deja, paskui dar tamsiau darėsi.

Santykiai tarp Šnervų ir Butkių nebesusidarė tokie, kokie pirma buvo. Dėdienė, išsvočiavus Kaziuką, „jos“ nepamėgo. Anelja nė to tiek nesidomėjo Dėdienės ir ledų neišlaužė; ji visai nebėgiojo unt kaimynus, tai ir unt Butkius. Ir ko gi ji ten vaikščios, kad pats Jonas, sūkį apsukęs, vis pas juos, Šnervas?

Kaip senosios Šnervienės nabašninkei Butkienė būdavo gyvenimo pragiedrulis, taip dabar jaunajai Šnervienei buvo Jonas. Kaip seniau Kazys buvo Butkių šeimos narys, taip dabar Jonas tapo Šnervų šeimos narys. Jis nuolat čia maišės, aitivaru čia atsisukdamas. Kitaip nepavadinsi: int Šnervas jis visados ėjo paliuokomis, lyg jį būtų kuri gerovė ar negerovė pripūtusi ir skraidinusi. Dar durų nepravėręs jau burbuliavo, o radęs Anelją sveikinos su ja būtinai už rankų, nors kelius kartus būtų tądien matęsis, taip glaudžiai paspausdamas, jog ji tuojau nusišiepdavo jam palankumu. Niekam kitam ji tiek nenusišiepdavo. Ir Jonas mirko tirpo toje moteriškės šypsenoje. Ir ėmė vis labiau jos ilgėtis. Jis pats saule švietė toje šypsenoje ir temo, pasišalindamas iš jos; darėsi susirūpinęs ir paniuręs.

Motina Butkienė buvo prityrusi moteriškė. Ji suprato Jono linkimą prie moterų; tik jai matės jis būsiąs taip pat pasigavęs noro vesti, bedalyvaudamas Kazio vedybose. Čia piršlybos, čia sutuoktuvės, – gyvas pasiutimas. Šoko dūko, na ir įsiaistrino, tai dabar ir puldinėja jaunavedžių oru pakvėpuoti. Tik viena jai vis labiau darėsi keista, kad ir Joniukas, visados buvęs toks vaikiškai atviras su savo motute, dabar jai nieko nebepasisako, iš viso maža bekalba. Pareidamas iš Šnervų, dažniausia eidavo tiesiai savo guolin, virsdavo ir apsimesdavo norįs įsimigdyti, tik veltui: jis ilgai vartydavos, dūsaudavo, piktai nusispjaudavo, šokdavo iš miego, per miegą šnekėdavo, juokdavos ar verkdavo.

– Jonai, tu sergi nervais. Aš tau duosiu valerijono šaknelių, – pasiūlijo vieną kartą motina.

– Duok, motut, geriau katėms. Sako, jos labai mėgstančios, o man pakaks ir skysto vandens. Tokia mano liga, kaip kitų sveikata, – mėgino Jonas atsijuokauti, bet jo veidas reiškė tokią gėlą, jog motina išblyško visu veidu.

Ji ūmai pagriebė Joną abiem rankom už smilkinių ir didžiausiu išgąsčiu akyse stačiai jam į akis riktelėjo:

– Jonai, kas tau yra?.. Tuojau man pasisakyk, kas tau yr? Ko tu dabar nuo manęs ėmei slėptis?

Jonas neišlaikė to išgąstingo motinos žvilgsnio. Kažkas jo viduje ėmė ir sugriuvo subiro, lyg koklinės krosnies perdegusios vidaus plytos ir moliai. Beliko viena luoba, o viduje nieko.

Jonas pablūdo. Jo akys pasidarė lygiai tokios pat kaip ir motinos, blikstelėjo tokiu pat pašėlusiu išgąsčiu. Jis savo delnais nusitvėrė motiną taip pat už smilkinių ir taip pat beprotiškai sukliko:

– Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau!!!

Motinai pasidarė ir nosis balta. Ji vieną sykį tūptelėjo,

antrą sykį tūptelėjo ir visiškai susileido aslon. Ji apalpo; ne sąmonės nustodama, o kaip anemiškas, į aukštoką kalną paėjėjęs. Akys žiūrėjo, bet išrūgų varsa, kaip ožkos. Buvo prasižiojus, lyg ką bjauraus nurijus; per abudu kraštu lūpų pasirodė nešvari seilė.

– Dievuliau, tu gi, motut, miršti! – riktelėjo Jonas kitu pablūdimu, kurs pirmąjį visai prarijo.

Tačiau neišmanė, kaipgi čia gelbėti. Gerai, kad tuo tarpu su viedrais vandens įkepėstavo tarnaitė.

– O čiagi dabar kas darosi? Dėdienė apalpo? Šliūkštelėk šaltu vandeniu veidan... – ir nelaukdama, kol Jonas taip padarys, pati pagriebusi skardinėlę šliūkštelėjo Dėdienei stačiai int akis.

Butkienė krūptelėjo, ir jos akių varsa regimai pasikeitė pirmykščia. Ji abiem rankom atsirėmė žemės ir, Jonui padedant už pažasčių, pakilo. Paskui įsitvėrus tarnaitės nuėjo prie lovos ir nieko nesakydama atsigulė. Ji rodės paskutinio vieko netekusi, nė rankos nebepakrutinanti; vieną ji pasibraukė po burna, antra bejėgė pagaliau tysojo palei šoną.

Tarnaitė prisidėjo smilį prie lūpų ir žvilgtelėjo int Joną, rodydama jam, kad reikia ligonis palikti ramybėje. Ir abudu stypčiodamu išėjo. Už durų tarnaitė pašnibždėjo:

– Nesisielok. Pasitaisys. Turėjo ko nors neišvirškinamo suvalgyti. Pagaliau moterims taip dažnai atsitinka, nė nesuvoksi, nuo ko ir kas. Aš ją prižiūrėsiu.

Jonas dėl motinos nurimo. Bet ta baisa, kuri taip nugąsdino motutę, sugrįžo jam pačiam ir taip nuėmė, kad net keliai palinko. Dabar jam pasidarė labai aišku, kodėl viskas taip darosi.

– Gelbėkite! – riktelėjo ir vienmarškinis, vienaplaukis pasileido bėgti per laukus.

– Gerai, gerai, gelbėsiu! Nėra ko bijoti... – paguodė tarnaitė, grįždama vidun, supratusi, kad Jonas motinai šaukiasi pagalbos.

O Jonas šaukės, kad kas jį patį gelbėtų. Nervinga vaizduotė kaip tik dabar jam visame aiškume parodė vieną audringą, neramią naktį, dar prieš keliolika metų, kada jam ūseliai kalos. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti ir ėmė savo dvasioje šauktis talkon patį velnią, kad už bet kurią kainą, net už dūšios išganymą, padėtų jam aistrą tenkinti per visą gyvenimą. Velnias regimai jo paklausė ir ėmė siūlyti moteris; bet Jonas tuo nesinaudojo, net vengė moterų draugės. O nebeišvengė, nes buvo prisiekęs.

Štai Anelja... Matyt, paskutinioji... ir velnias griebs jam atiduotą dūšią. Jis to nenori ir kuria nosies tiesumu per laukus, per pakalnę į senį kunigą.

Sujudo sukruto visa Pempynė. Šimtai didžiulių paukščių pasiryžo jį nuvilioti kiekviena kitur, neva sveikindamos:

– Gyvi gyvi gyvi!!

Jonui visiškai aišku pasidarė, kad pragarinės dvasios jį jau apsėdo. Jų šimtai, tūkstančiai, ir visos taiko jį pagriebti, vis arčiau sukas aplink jo galvą, vis giliau taiko jam į akis pasižiūrėti ir iš jo baisos pasityčioti:

“Gana gana... Mes savo išpildėm, tau moterį pavergėm, dabar ataduokš mums savo dūšią...“

Jonas griebės sau abiem rankom už pakaušio, lyg velniai dūšią būtų traukę kaip tik per pakaušį. Bet negriebė niekas. Tad pasispyrė ir briedžio šuoliais pasileido per balas, kad net skysti purvai tiško. Perbėgo dviejų kilometrų balą nė neuždusęs. Paskui pasikėlė į aukštą kalną ir ežiomis pasileido toliau, ta kryptimi, kur toli toli kyšojo du menku mediniu bažnytėlės bokščiuku.

Tai buvo „svetima“, vadinas, ne tos parapijos filija, kur gyveno senelis kunigas, gal 80, o gal ir visų 90 metų, visiškai baltas, bet dar lankstus, skaisčiom akelėm ir skaisčiu protu. Jis čia pat prabuvo 50 ar 60 metų. Visi jį pažino, jam nešė intymiškuosius savo sielvartus. Pabaisus Jonui, šis tatai senelis turėjo šmėštelėt per likučius sveiko proto.

Kunigas Norkus-Narkevičius kitkart buvęs „mokytas“, turėjęs aukštojo mokslo laipsnį, buvęs labai gražus ir labai gabus. Iš pradžių sparčiai žengęs aukštosios karjeros keliu, bet ūmai lūžęs, karjera pakilusi aukštyn nuo jo, mokslai išdulkėję, lyg jų nė būti nebūtų buvę, kiti užbėgę už akių, ir jis, vos bepakenčiamas vyskupijoje, atsiradęs tolimame nuošalyje, kur ten už pelkyno, kur nė vieškelio nebuvo ir vargu bau kas kiek tolimesnis tos vietos vardą žinojo. Žmonės – kurmiai; jų gyvenimėliai – kurmrausiai, ir jis pats tapęs – kurmis; nuo to laiko nebeiškišęs nosies niekur toliau, kaip tik į tas artimosios apylinkės bažnyčias, su kuriomis buvo filadelfijoje, vadinas, kits kitam talkininkavo.

Kunigas Narkevičius apžėlė, visi jį užmiršo; bendrai ir vyresnybės jau kelius kartus pasikeitė, o jie nieko nebesidomėjo. Pelnė maža, išleido dar mažiau, tai pinigų turėjo; žmonės laikė jį net turtuoliu ir už tą vieną jį begerbė. Dar tie, kuriems reikėjo „seno, išmintingo išpažinties klausytojo“. Tie jį net išminčium ir geraširdžiu vadino.

Senelis buvo jau mišias palaikęs, papusryčiavęs ir dabar kiemelyje šliaužiojo, baigdamas brevijoriaus horas diurnas. Menkos moteriškai pasiūtos kapotos skvernai šlavinėjo taką. Lyg kalakutas palaidais sparnais.