O Jonas šaukės, kad kas jį patį gelbėtų. Nervinga vaizduotė kaip tik dabar jam visame aiškume parodė vieną audringą, neramią naktį, dar prieš keliolika metų, kada jam ūseliai kalos. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti ir ėmė savo dvasioje šauktis talkon patį velnią, kad už bet kurią kainą, net už dūšios išganymą, padėtų jam aistrą tenkinti per visą gyvenimą. Velnias regimai jo paklausė ir ėmė siūlyti moteris; bet Jonas tuo nesinaudojo, net vengė moterų draugės. O nebeišvengė, nes buvo prisiekęs.

Štai Anelja... Matyt, paskutinioji... ir velnias griebs jam atiduotą dūšią. Jis to nenori ir kuria nosies tiesumu per laukus, per pakalnę į senį kunigą.

Sujudo sukruto visa Pempynė. Šimtai didžiulių paukščių pasiryžo jį nuvilioti kiekviena kitur, neva sveikindamos:

– Gyvi gyvi gyvi!!

Jonui visiškai aišku pasidarė, kad pragarinės dvasios jį jau apsėdo. Jų šimtai, tūkstančiai, ir visos taiko jį pagriebti, vis arčiau sukas aplink jo galvą, vis giliau taiko jam į akis pasižiūrėti ir iš jo baisos pasityčioti:

“Gana gana... Mes savo išpildėm, tau moterį pavergėm, dabar ataduokš mums savo dūšią...“

Jonas griebės sau abiem rankom už pakaušio, lyg velniai dūšią būtų traukę kaip tik per pakaušį. Bet negriebė niekas. Tad pasispyrė ir briedžio šuoliais pasileido per balas, kad net skysti purvai tiško. Perbėgo dviejų kilometrų balą nė neuždusęs. Paskui pasikėlė į aukštą kalną ir ežiomis pasileido toliau, ta kryptimi, kur toli toli kyšojo du menku mediniu bažnytėlės bokščiuku.

Tai buvo „svetima“, vadinas, ne tos parapijos filija, kur gyveno senelis kunigas, gal 80, o gal ir visų 90 metų, visiškai baltas, bet dar lankstus, skaisčiom akelėm ir skaisčiu protu. Jis čia pat prabuvo 50 ar 60 metų. Visi jį pažino, jam nešė intymiškuosius savo sielvartus. Pabaisus Jonui, šis tatai senelis turėjo šmėštelėt per likučius sveiko proto.

Kunigas Norkus-Narkevičius kitkart buvęs „mokytas“, turėjęs aukštojo mokslo laipsnį, buvęs labai gražus ir labai gabus. Iš pradžių sparčiai žengęs aukštosios karjeros keliu, bet ūmai lūžęs, karjera pakilusi aukštyn nuo jo, mokslai išdulkėję, lyg jų nė būti nebūtų buvę, kiti užbėgę už akių, ir jis, vos bepakenčiamas vyskupijoje, atsiradęs tolimame nuošalyje, kur ten už pelkyno, kur nė vieškelio nebuvo ir vargu bau kas kiek tolimesnis tos vietos vardą žinojo. Žmonės – kurmiai; jų gyvenimėliai – kurmrausiai, ir jis pats tapęs – kurmis; nuo to laiko nebeiškišęs nosies niekur toliau, kaip tik į tas artimosios apylinkės bažnyčias, su kuriomis buvo filadelfijoje, vadinas, kits kitam talkininkavo.

Kunigas Narkevičius apžėlė, visi jį užmiršo; bendrai ir vyresnybės jau kelius kartus pasikeitė, o jie nieko nebesidomėjo. Pelnė maža, išleido dar mažiau, tai pinigų turėjo; žmonės laikė jį net turtuoliu ir už tą vieną jį begerbė. Dar tie, kuriems reikėjo „seno, išmintingo išpažinties klausytojo“. Tie jį net išminčium ir geraširdžiu vadino.

Senelis buvo jau mišias palaikęs, papusryčiavęs ir dabar kiemelyje šliaužiojo, baigdamas brevijoriaus horas diurnas. Menkos moteriškai pasiūtos kapotos skvernai šlavinėjo taką. Lyg kalakutas palaidais sparnais.

Su puzionimis kunigas Norkus neturėjo nieko bendra, tai nė Butkių nepažino. Dabar, išvydęs jaunikaitį, visą apsitaškiusį, suveltais plaukais, net išsižiojo nustebimu ir lyg įbestas sustojo iš tolo. Jonas greitai pabaigė eiti į senelį, griebė ranką pabučiuoti, išmetė brevijorių; nepabučiavęs lenkės jį pakelti, bet, ūmai išsitiesdamas, savo galva skaudžiai dunkstelėjo pasmakrėn kunigui, kurs taip pat lenkės knygos pasiimtų. Jonas susigėdo, kunigas supyko ir net nusispjovė. Pempynės nuotaika iš Jono kažkur dingo. Jis vėl liko tuščias kaip kaminas ir tylėjo.

– Ko gi nori, meldžiamasis, kad toks atkurnėjai? – pagaliau pirma prabilo kunigas.

Jonas ilgai nesumojo kas atsakyti ir krypavo lyg neprakalbėdamas.

Kunigas suprato, kad čia turėjo atsitikti kas nepaprasta; tragedija, jei ne visa katastrofa; tad, užmiršęs geliantį savo smakrą, palankiai padėjo sausai išdžiūvusią savo rankelę Jonui ant peties. Jonui tuoj pagerėjo. Tuoj jis atsiminė, ko čia atpūškojęs, ir akys jam padrėko gausiu šlapumu.

– Noriu išpažinti vieną didelį grieką... ir kaip tik tamstai, dvasiškas tėveli... – pratarė pašnibždomis, akis žemyn nudūręs.

– Kodėl gi nepalaukei penktadienio ar sekmadienio? Aš tomis dienomis klausau.

– Taip jau atsitiko, tėveli... Dabar arba niekados.

Kunigas dar ko norėjo pasiteirauti, tik susigriebė tai

jau būsiant vidaus paslaptį ir, nebetaręs nieko, įėjo į savo prieangėlį, nusikabino bažnytėlės raktus, įsivedė Joną ir ranka parodė pasienį, kur stovėjo sukrypusi klausykla. O pats atsirakino zokristiją komža apsivilkti, stulą užsidėti.

Kol kunigas tai darė, kol buvo priklaupęs prieš altorių abiem pasiprašytų geros nuotaikos, Jonas ir vėl iširo. Vėl jam darėsi nebeaišku, kas čia darosi. Na, betgi reikėjo klauptis, nes kunigas jį jau peržegnojo išpažinčiai.