Kunigas Norkus-Narkevičius ilgai ilgai lydėjo Joną akimis, kol visai išnyko. Paskui atsisėdo atakaitoje ant suolelio ir paskendo savo atminimuose. Buvo lyg sustingęs. Kažkam šaukė tarnaitė – negirdėjo; mylimas šuva priėjęs padėjo gražų savo snukį jam ant kelio, kad bent paglostytų – nejuto. Po kelių dešimtų metų jo paties gyvenimo drama kaip filmoje dar kartą prašliaužė per jo atminimą, parodydama visas pasėkas, sulaužytą, niekais paverstą inteligentišką jo gyvenimą, paskui menką darbo dirvą, o jis buvęs galingas kalnavertis. Dar kartą ir paskutinį pergyveno savo kryžiaus kančią ir tada teatsipeikėjo, kai akys padrėko.
– Oi varge varge, jaunystės vargeli... – sudejavo, sunkiai beatsistodamas, ir pagriebė kišenę... brevijoriaus baigti.
Motiną Jonas rado jau svyrinėjančią po gryčią, nei gyvą, nei negyvą. Nebepajėgė nė susisieloti, Jonui ūmai kažin kur dingus. Bet kai apypiečiais pargrįžo namo nurimęs, pabučiavo jai ranką ir pasisakė buvęs pas senelį Norkų, nusišiepė patenkinta, paglostė jam galvelę ir silpnu balsu pabaigė:
– Gerai, vaike, padarei. Tegul tave globoja Švenčiausioji Dievo Motina...
Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervose jo niekas nebesusitiko. Bet ir Šnervos nesirodė Butkiuose. Nutrūko, kaip kirviu kirtus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jonui pataria kunigas Norkus-Narkevičius ir kodėl patarimas nepadeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.
Rašiniui: TikėjimasKaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.