Su puzionimis kunigas Norkus neturėjo nieko bendra, tai nė Butkių nepažino. Dabar, išvydęs jaunikaitį, visą apsitaškiusį, suveltais plaukais, net išsižiojo nustebimu ir lyg įbestas sustojo iš tolo. Jonas greitai pabaigė eiti į senelį, griebė ranką pabučiuoti, išmetė brevijorių; nepabučiavęs lenkės jį pakelti, bet, ūmai išsitiesdamas, savo galva skaudžiai dunkstelėjo pasmakrėn kunigui, kurs taip pat lenkės knygos pasiimtų. Jonas susigėdo, kunigas supyko ir net nusispjovė. Pempynės nuotaika iš Jono kažkur dingo. Jis vėl liko tuščias kaip kaminas ir tylėjo.

– Ko gi nori, meldžiamasis, kad toks atkurnėjai? – pagaliau pirma prabilo kunigas.

Jonas ilgai nesumojo kas atsakyti ir krypavo lyg neprakalbėdamas.

Kunigas suprato, kad čia turėjo atsitikti kas nepaprasta; tragedija, jei ne visa katastrofa; tad, užmiršęs geliantį savo smakrą, palankiai padėjo sausai išdžiūvusią savo rankelę Jonui ant peties. Jonui tuoj pagerėjo. Tuoj jis atsiminė, ko čia atpūškojęs, ir akys jam padrėko gausiu šlapumu.

– Noriu išpažinti vieną didelį grieką... ir kaip tik tamstai, dvasiškas tėveli... – pratarė pašnibždomis, akis žemyn nudūręs.

– Kodėl gi nepalaukei penktadienio ar sekmadienio? Aš tomis dienomis klausau.

– Taip jau atsitiko, tėveli... Dabar arba niekados.

Kunigas dar ko norėjo pasiteirauti, tik susigriebė tai

jau būsiant vidaus paslaptį ir, nebetaręs nieko, įėjo į savo prieangėlį, nusikabino bažnytėlės raktus, įsivedė Joną ir ranka parodė pasienį, kur stovėjo sukrypusi klausykla. O pats atsirakino zokristiją komža apsivilkti, stulą užsidėti.

Kol kunigas tai darė, kol buvo priklaupęs prieš altorių abiem pasiprašytų geros nuotaikos, Jonas ir vėl iširo. Vėl jam darėsi nebeaišku, kas čia darosi. Na, betgi reikėjo klauptis, nes kunigas jį jau peržegnojo išpažinčiai.

Jonas kluptelėjo ir ėmė kliedėti praeitim. Sakės, sakės, o klausytojas vis dar nedaug tesuvokė ir perkirto:

– Pala, pala! Ką gi tu „velniui“ pasakei?

– Aš taip sakiau savo dvasioje: Velni, imkis net mano dūšią, bet tik padarytumei taip, kad bet kuri moteriška, į kurią pažiūrėsiu, tuoj būtų mano.

– Na, taip ir buvo?

– Mažne. Kurią tik mergiotę sutikau, aliai viena mane sveikino taip nusišiepdama, lyg tik imk ją. Jaunos moterys taip pat.

– Ir tu imdavai?

– Ką tokį?

– Ogi tas mergaites, moteris?

– O kam man jos?

– Nagi papaleistuvaut, paištvirkaut?

– O ką man būtų motutė pasakiusi? Oi ne, niekados, nė vienos! Aš paskui ėmiau tiesiog bijoti moteriškų, lenkiaus jų, kad nė nepamatyčiau jų palankumo.

– Ne kokio gi pikto tavo „velnio“ būta. Klausyk: tu, rodos, jau vyras kaip vien reikiant, o to dar nepažinai, kad moterims pats Dievas teikia vylių patinėliui pasigauti, kaip ir kitiems gyviams: vienoms veido skaistumą, kitoms stogo grakštumą, kitoms širdies klastingumo. Tu dar toks gražus bernaitis. Tu be reikalo teikeis velnią, pats pajėgdamas jam geriau patarnauti, neg jis tau patarnavo. Bet taip jau turėjo būti: meilė eina su satanizmu.

– Kaip tėvelis sakai?

– Ogi kad bet kas pradeda mylėti tiesiog šėtoniškai. Kartais taip ir baigia. Šiais reikalais velniui vargu bau tenka sielotis, svetimomis jam jaunųjų ligomis sirgti. Tau blogiau: matau, vyreli, kad anasai berniokiškas satanizmas tau grįžta. Metas tau vesti, ir tiek. Gal jau kurią ir myli?

– Oi, myliu myliu, tėveli... Yra viena tokia, kokios kitos nėra ir būti negali visame pasaulyje! – aistringai prašnibždėjo Jonas, stipriai įsitverdamas klausyklos ir net visa burna prilipdamas prie krotelių.

– Kaip vien reikiant. Tai gerai. Stipriai mylitės, stipriai ir gyvensite. Tik žiūrėk, kad pirma su šv. Bažnyčios palaiminimu!

– O kad ji jau palaiminta su kitu...

– Šitaip. Tai blogai. Ar jau sulaužėte jos duotąją tikrajam vyrui priesaiką?

– Gink Dieve! Tai žmona geriausio mano prieteliaus, daugiau kaip brolio! – karštai paprieštaravo Jonas, net rankas prieš save ištiesdamas.

– Tai gerai. O gal ją tik myli, o ne pageidauji? Kiti vadina tai mylėti platoniškai, iš tolo. Taip būtų gerai, bent ne taip jau bloga tam kartui. Dažnai atsitinka nenusidėjusių šeimos prietelių.

Jonui buvo naujiena skirtumai tarp „myliu“ ir „pageidauju”: jam tai iki šiol ėjo pervien. „Myliu“ dengė „pageidauju“. Jam dar nebuvo parėjęs sąmoningas sumetimas antraip: pageidauju ir noriu tą moterį paveržti iš tikrojo, teisėtojo vyro.

– Tai kaipgi? – perklausė kunigas.

– Kad aš nė nežinau. Žinau tik, kad mane velnias ar kurie monai apipynė kažkokiu tinklu ir nuolat vedžioja ten, kur arčiau jos. Aš mataus esąs galingas ją pavergti: ji man taip šviečia visa siela, visa širdim, visa savim, kad tik imk. Ir aš nieko apie nieką nebegaliu bemąstyti, tik apie ją, nei dieną, nei naktį. Kuo tai, tėveli, pasibaigs?

– Bloguoju, žinoma. Tai, vyreli, nedora, tai mirtingoji nuodėmė, nusižengimas šeštajam Dievo įsakymui: „Nesvetimoteriauk“, ir devintajam: „Negeisk tavo artimo moters“.

– Dagi savo prieteliaus...

– Taigi dar blogiau. Jei begali būti blogiau už nusižengimą ir be to mirtinai. Aa, mat dar ir žmonės įžeidžiami, ne tik Ponas Dievas.

– Gelbėk, tėveli! Tikrai velnias apsėdo: aš pats jį įgaliojau.

– Su „velniu“, vyreli, mes apsidirbsim pigiai: berniokiškas tavo jam pasidavimas – tai vėjai. Sunkiau bus patį save nugalėti. Dievo ir Šv. Dievo Motinos nepasitelkus, neapsieis. O kad Jie padėtų, parodyk Jiems gerą valią nebenusidėti: į tą pusę ne tik nebeiti, bet nė nebežiūrėti, kol atauši ir visa užmirši. Paskui nebebus pavojinga ir atnaujinus santykius. Ir gailėkis, kad visa tai įvyko dėl tavo familiariškumo. Tai buvo neatsargu – nuolat pūsti ir be to liepsnojančią goslybę. O atgailą, kad ją atliktumei čia pat, skiriu didelę: gulkis prieš altorių kryžium (nemato niekas), ir sukalbėkime tavo intencijai Jėzaus Širdies litaniją.

Jonas tvojos į krūtinę, kad net bažnytėlė skambėjo. O į kunigo invokacijas iš pažemių atsakinėjo: „Pasigailėk, Viešpatie, manęs vargšo!“ – taip aistringai ir su tokiu pasiryžimu, lyg visam amžiui išeidamas iš žmonių srities į girią.

Kunigui pakilus, Jonas apkabino jam kojas, aistringai prisispaudė prie jų savo veidu ir pabučiavo.

Kunigas net susigraudino. Pakėlė penitentą nuo aslos ir lengvai stumtelėjo jį durų link.

– Su „velniu“, vyreli, apsidirbom. Jo tavo sieloj nebėra, jei ir būtų buvęs. Dabar tik laikykis vyriškai. Ištesėsi pažadą, būsi vyras, garbės vertas nugalėtojas paties savęs. Neištesėsi, anasai neblogiausias velnias sugrįš atgal septyneriopai blogesnis. Ir tada tik bus tikros bėdos. Tesaugojie tave Viešpats nuo didžiųjų nelaimių! – ir peržegnojo Joną.

Jonas dar kartą nusilenkė seneliui ir, lyg vėl atgijęs, drąsiai paržingsniavo namo.

Kunigas Norkus-Narkevičius ilgai ilgai lydėjo Joną akimis, kol visai išnyko. Paskui atsisėdo atakaitoje ant suolelio ir paskendo savo atminimuose. Buvo lyg sustingęs. Kažkam šaukė tarnaitė – negirdėjo; mylimas šuva priėjęs padėjo gražų savo snukį jam ant kelio, kad bent paglostytų – nejuto. Po kelių dešimtų metų jo paties gyvenimo drama kaip filmoje dar kartą prašliaužė per jo atminimą, parodydama visas pasėkas, sulaužytą, niekais paverstą inteligentišką jo gyvenimą, paskui menką darbo dirvą, o jis buvęs galingas kalnavertis. Dar kartą ir paskutinį pergyveno savo kryžiaus kančią ir tada teatsipeikėjo, kai akys padrėko.

– Oi varge varge, jaunystės vargeli... – sudejavo, sunkiai beatsistodamas, ir pagriebė kišenę... brevijoriaus baigti.

Motiną Jonas rado jau svyrinėjančią po gryčią, nei gyvą, nei negyvą. Nebepajėgė nė susisieloti, Jonui ūmai kažin kur dingus. Bet kai apypiečiais pargrįžo namo nurimęs, pabučiavo jai ranką ir pasisakė buvęs pas senelį Norkų, nusišiepė patenkinta, paglostė jam galvelę ir silpnu balsu pabaigė:

– Gerai, vaike, padarei. Tegul tave globoja Švenčiausioji Dievo Motina...

Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervose jo niekas nebesusitiko. Bet ir Šnervos nesirodė Butkiuose. Nutrūko, kaip kirviu kirtus.

Nėjo ir net nebesidairė ton pusėn, kur galėjo būti – ji. Tačiau kunigas senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies išvaręs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį. Tiesiog čiulpė iš jo visą gyvybę. Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po kelias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs, nenusiskutęs, kaip senas dėdė. O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo. Beliko vienos tos pačios gražios, mėlynos akelės, bet ir tos dabar karščiu blizgėjo kaip vilkioko.

Kazimierienė nė žodeliu neužsiminė Jono, lyg jo nė būti nebūtų buvę. O betgi visiems buvo numanu, kad ji kažko pasiilgusi. Ji taip pat sulyso, išblyško. Kitiems tai rodės paprasta: moteris bus dieni tapusi; paskui pagrožės. O Kazimieras žinojo, kad jai Dievas nieko nežada; kad ji dėl ko kito taip pabjaurėjo. Atsistos, būdavo, ties stalu ir stovi, akis įrėmus pro langą Butkių dalin – ir seka, kas ten aname kieme juda, kruta, žygiuojąs. Jonui pasirodant, ančiakiai jai tvinktelėdavo, daugiau nieko. Ji aiškiausiai nusimanė ir Joną tą patį pergyvenant kaip ir ji. Ji iš tolo matė, kuo pavirto Jonas. Nejaugi tai tas pats skaistus, linksmas, nerūpestingas piršlelis, kurį pirmą kartą įsidėmėjo Kepelėse? Nebe tas, tai aišku, visai nebegražus, tai tiesa; vis dėlto jos sielai taip pat mielas, kaip ir pirma.

Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Tai buvo aišku Kazimierui. Jog ji daugiau linko int Joną neg int jį, tai matė, negi aklas, iš pat pradžių. Tik tam dalykui jis tyčia nedėjo reikšmės, nors širdis sakė ką kita. Manė tai būsiant paprastą pavydą ir tyčia visomis savo galiomis stengės Anelją iš to išpainioti. Nevainodamas Aneljos, visą atsakymą vertė ant to vieno Jono. Nei Anelja vyrui Kazimierui, nei jis jai nebuvo nė puse žodžio atminę Joną, ir tai reikšmingiau buvo, neg kad būtų daug ir dažnai apie jį kalbėję. Abiem buvo aišku, nepakalbėsią abejingai.

Išėjus gultų, Anelja ilgai ilgai klūpėjo tai visiškai patamsyje, tai angoje ant slenksčio, jei buvo mėnesiena; suko rožančių, bet ar šnibždėjo žodžius, nesigirdėjo. Ir ėjo gultų, kai Kazimieras jau knarkė ar tik apsimetė miegąs. Jis matė, kaip Anelja kankinasi, palikdama jam ištikima; širdingai jos gailėjos, ne sykį ašarojo patylomis ir stengėsi kuo mažiausia naudotis oficialinėmis savo teisėmis, kad nedidėtų Aneljos pasišventimas priešingai jos palinkimui.

Ir Kazimieras džiūvo juodavo, bet vis augančia neapykanta buvusio savo draugo, kuriuo tiek kliovėsi, o vis taip nuožmiai, jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį ir nuo jo lūpų atitraukė teisėtą vyro taurę. Ilgą valandą tylutėliai beklūpanti patamsyje moteris buvo nekalta Jono auka. O kur ji siųsdavo savo maldos žodžius, ką savo širdyje laimindavo ar prakeikdavo, jį ar Joną, jam nepareidavo į galvą. Taip pat jis nieko neišmanė, ką dabar kenčia ir ar iš viso kenčia pats kaltininkas Jonas.