Kunigas Norkus-Narkevičius ilgai ilgai lydėjo Joną akimis, kol visai išnyko. Paskui atsisėdo atakaitoje ant suolelio ir paskendo savo atminimuose. Buvo lyg sustingęs. Kažkam šaukė tarnaitė – negirdėjo; mylimas šuva priėjęs padėjo gražų savo snukį jam ant kelio, kad bent paglostytų – nejuto. Po kelių dešimtų metų jo paties gyvenimo drama kaip filmoje dar kartą prašliaužė per jo atminimą, parodydama visas pasėkas, sulaužytą, niekais paverstą inteligentišką jo gyvenimą, paskui menką darbo dirvą, o jis buvęs galingas kalnavertis. Dar kartą ir paskutinį pergyveno savo kryžiaus kančią ir tada teatsipeikėjo, kai akys padrėko.

– Oi varge varge, jaunystės vargeli... – sudejavo, sunkiai beatsistodamas, ir pagriebė kišenę... brevijoriaus baigti.

Motiną Jonas rado jau svyrinėjančią po gryčią, nei gyvą, nei negyvą. Nebepajėgė nė susisieloti, Jonui ūmai kažin kur dingus. Bet kai apypiečiais pargrįžo namo nurimęs, pabučiavo jai ranką ir pasisakė buvęs pas senelį Norkų, nusišiepė patenkinta, paglostė jam galvelę ir silpnu balsu pabaigė:

– Gerai, vaike, padarei. Tegul tave globoja Švenčiausioji Dievo Motina...

Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervose jo niekas nebesusitiko. Bet ir Šnervos nesirodė Butkiuose. Nutrūko, kaip kirviu kirtus.

Nėjo ir net nebesidairė ton pusėn, kur galėjo būti – ji. Tačiau kunigas senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies išvaręs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį. Tiesiog čiulpė iš jo visą gyvybę. Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po kelias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs, nenusiskutęs, kaip senas dėdė. O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo. Beliko vienos tos pačios gražios, mėlynos akelės, bet ir tos dabar karščiu blizgėjo kaip vilkioko.

Kazimierienė nė žodeliu neužsiminė Jono, lyg jo nė būti nebūtų buvę. O betgi visiems buvo numanu, kad ji kažko pasiilgusi. Ji taip pat sulyso, išblyško. Kitiems tai rodės paprasta: moteris bus dieni tapusi; paskui pagrožės. O Kazimieras žinojo, kad jai Dievas nieko nežada; kad ji dėl ko kito taip pabjaurėjo. Atsistos, būdavo, ties stalu ir stovi, akis įrėmus pro langą Butkių dalin – ir seka, kas ten aname kieme juda, kruta, žygiuojąs. Jonui pasirodant, ančiakiai jai tvinktelėdavo, daugiau nieko. Ji aiškiausiai nusimanė ir Joną tą patį pergyvenant kaip ir ji. Ji iš tolo matė, kuo pavirto Jonas. Nejaugi tai tas pats skaistus, linksmas, nerūpestingas piršlelis, kurį pirmą kartą įsidėmėjo Kepelėse? Nebe tas, tai aišku, visai nebegražus, tai tiesa; vis dėlto jos sielai taip pat mielas, kaip ir pirma.

Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Tai buvo aišku Kazimierui. Jog ji daugiau linko int Joną neg int jį, tai matė, negi aklas, iš pat pradžių. Tik tam dalykui jis tyčia nedėjo reikšmės, nors širdis sakė ką kita. Manė tai būsiant paprastą pavydą ir tyčia visomis savo galiomis stengės Anelją iš to išpainioti. Nevainodamas Aneljos, visą atsakymą vertė ant to vieno Jono. Nei Anelja vyrui Kazimierui, nei jis jai nebuvo nė puse žodžio atminę Joną, ir tai reikšmingiau buvo, neg kad būtų daug ir dažnai apie jį kalbėję. Abiem buvo aišku, nepakalbėsią abejingai.

Išėjus gultų, Anelja ilgai ilgai klūpėjo tai visiškai patamsyje, tai angoje ant slenksčio, jei buvo mėnesiena; suko rožančių, bet ar šnibždėjo žodžius, nesigirdėjo. Ir ėjo gultų, kai Kazimieras jau knarkė ar tik apsimetė miegąs. Jis matė, kaip Anelja kankinasi, palikdama jam ištikima; širdingai jos gailėjos, ne sykį ašarojo patylomis ir stengėsi kuo mažiausia naudotis oficialinėmis savo teisėmis, kad nedidėtų Aneljos pasišventimas priešingai jos palinkimui.

Ir Kazimieras džiūvo juodavo, bet vis augančia neapykanta buvusio savo draugo, kuriuo tiek kliovėsi, o vis taip nuožmiai, jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį ir nuo jo lūpų atitraukė teisėtą vyro taurę. Ilgą valandą tylutėliai beklūpanti patamsyje moteris buvo nekalta Jono auka. O kur ji siųsdavo savo maldos žodžius, ką savo širdyje laimindavo ar prakeikdavo, jį ar Joną, jam nepareidavo į galvą. Taip pat jis nieko neišmanė, ką dabar kenčia ir ar iš viso kenčia pats kaltininkas Jonas.