Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Tai buvo aišku Kazimierui. Jog ji daugiau linko int Joną neg int jį, tai matė, negi aklas, iš pat pradžių. Tik tam dalykui jis tyčia nedėjo reikšmės, nors širdis sakė ką kita. Manė tai būsiant paprastą pavydą ir tyčia visomis savo galiomis stengės Anelją iš to išpainioti. Nevainodamas Aneljos, visą atsakymą vertė ant to vieno Jono. Nei Anelja vyrui Kazimierui, nei jis jai nebuvo nė puse žodžio atminę Joną, ir tai reikšmingiau buvo, neg kad būtų daug ir dažnai apie jį kalbėję. Abiem buvo aišku, nepakalbėsią abejingai.
Išėjus gultų, Anelja ilgai ilgai klūpėjo tai visiškai patamsyje, tai angoje ant slenksčio, jei buvo mėnesiena; suko rožančių, bet ar šnibždėjo žodžius, nesigirdėjo. Ir ėjo gultų, kai Kazimieras jau knarkė ar tik apsimetė miegąs. Jis matė, kaip Anelja kankinasi, palikdama jam ištikima; širdingai jos gailėjos, ne sykį ašarojo patylomis ir stengėsi kuo mažiausia naudotis oficialinėmis savo teisėmis, kad nedidėtų Aneljos pasišventimas priešingai jos palinkimui.
Ir Kazimieras džiūvo juodavo, bet vis augančia neapykanta buvusio savo draugo, kuriuo tiek kliovėsi, o vis taip nuožmiai, jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį ir nuo jo lūpų atitraukė teisėtą vyro taurę. Ilgą valandą tylutėliai beklūpanti patamsyje moteris buvo nekalta Jono auka. O kur ji siųsdavo savo maldos žodžius, ką savo širdyje laimindavo ar prakeikdavo, jį ar Joną, jam nepareidavo į galvą. Taip pat jis nieko neišmanė, ką dabar kenčia ir ar iš viso kenčia pats kaltininkas Jonas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kenčia visi trys, Jonas, Anelja ir Kazimieras, kai Jonas nustoja lankytis Šnervose?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.
Rašiniui: MeilėKaltėDora
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.