Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.

Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.