KAZIMIERAS IR ANELJA, NESUDARĘ GAMTIŠKAI SUSISKYRUSIO DVEJETO, ABUDU KANKINOSI LYG TANTALAI, IKI KAKLO BŪDAMI RAŠKAŽIŲ STATINĖJE, O NEGALĖDAMI JUOSE PASKĘSTI: KURI TEN NEREGIMA RANKA SLANKINO JUOS ŽEMYN, LIGI TIK PAKETINUS JŲ PASISEMTI. Ir tam nesimatė jokios išeities, jokio galo, kol priešpriešiais Butkių kieme šmišinės – Jonas. Bet galas turės būti.

Ir tapo Šnervų namuose trošku. Pamažu pamažu vėl jis ištuštėjo, nes Anelja dabar nieko meiliai nebesutikdavo. Užsinešusios rungtynės su Puzionių Dėdiene vėl nutrūko, nesudariusios Puzionims naujo vidurkio.

Nebesugrįžo tas vidurkis ir Butkiuosin, paniurus Jonui, paniurus ir Dėdienei. Kai anoje pusėje gatvės klėties angoje klupinėjo kaltininkės šešėlis, šiopus gatvės, taip pat klėties angoje, ilgai ilgai meldės, liūdnai ašarodama, viena iš daugelio Monikų – Apolonija Butkienė, vaduodama iš velnio pinklių savo Augustiną – Joną.

Ant abiejų kiemų dangus apsiniaukė, džiaugsmo ir linksmumo saulutė nebešvietė; sutirštėjo oras, lyg deguonies plaučiams pritrūko. Kaip prieš didelę audrą.

Praėjo visa gavėnia. Artinos vėlyvos Velykos. Balandžio mėnuo dar nesprogdino pumpurų, bet viskas tam jau buvo paruošta. Reomiūras atakaitoje ėmė kartais rodyti 20°, naktį vėl nukrisdamas iki –1°. Balose seniai jau klykė pempės; ore vieversiai aistringai trynė savo giesmelę, lyg skubėdami atitrinti už sugaištą žiemos laiką. Vyrai smarkiai arė vasarojui, kai ką jau sėjo. Moterys neatsidžiaugė pulkais žąsiukų, kai gaudė juos į anderę, o žąsinai, nors baisiai šnypšdami, nieko joms nedarė. Numanė galgonai, jog tai ne priešai. Velykinę atlikus, visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Net Šnervose ir Butkiuose juoda nuotaika papilkėjo.

Kazienė svogūnų laiškais apvirino gerą puodą kiaušinių, apvirino didžiulį kumpį, šventiškai apsišvarino, o buvo gerokai apsileidusi ir mažiau matomi pašalėliai seniai šaukės jos pašluostės. Išėmus antruosius langus, tiek daug skaistumo įsiveržė vidun, jog įėjęs gavai net apsidairyti, begu tik savo gryčion pataikei. Visiems kraujas virė pavasariškai. Net sulysęs ir pajuodęs iš gavėnios bado ar iš sielvarto – niekas tuo nesidomėjo – Kazimiero veidas prašvito.

Šventąjį Didįjį Šeštadienį nebebuvo kam palikti namie – visi iškurnėjo iš vakaro bažnyčioje prie Viešpaties Grabo budėtų ir anksti, vos vos saulutei tekant, Jėzaus Kristaus prikeltų. Namie bepaliko Kazimierai. Šeimininkas, anksti kėlęs, turėjo didžiaisiais ratais nuvažiuoti visų parvežtų. Taip jau aname Lietuvos šone buvo pagerbiama šeimyna. Šeimininkė gi turėjo laukti parvažiuojant atsišutinus saldaus pieno uzboną ir gatavai pasidėjus stalan gerų valgių per septynias savaites sausų sausiausiai išpasninkavusiems.

Puzionys nuo mažiausio iki seniausio per visą gavėnią nebūdavo matę nei kruopelės, nei lašelio uždaralo. Skurdo, net gyvaplaukiais apželdami, užtat ir Velykų rytas jiems buvo begalinės reikšmės, tiesiog kūniško, ne tik dvasiško džiaugsmo, o Kristaus prisikėlimas tikrai pasikartojąs faktas, ne kokia mistiška apeiga. Antai Viešpats nukankintas guli grabe palaidotas; bet auštant šoks savo galybe iš mirties guolio ir triskart apsuks aplink bažnyčią. Tūkstantinė minia džiaugsis Jo džiaugsmu, triumfuos Jo triumfu ir ašarodami šauks: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Alleluja! Brostvininkai tarškins ir tilindžiuos visais savo ženklais ir liatarniomis, gaus visi varpai, iš varpinės plieks kanonada, lyg švedams miestelį apgulus. Virpės visas oras, virpins nemiegojusių nervus, o gyvas tikėjimas veržte verš džiaugsmo ašaras, kad Kristus, nugalėjęs nuodėmę, nugalėjo ir pačią mirtį.

Velykos ne vieniems lietuviams, bet ir slavams „velikdienj“. Bene bus tai tas vienas per visus metus rytas, kada žmonės esti tikrai švarūs, pamiršę visa žemiška.

Butkienė, taip pat visa ko paruošusi iš vakaro, su visa šeimyna pėsčia išėjo budėti, o Jonas rytą turėjo gruodu atatarkšti jų paimtų. Pieno atsivirinti buvo kelių minučių darbas, tai nė laukėjos nepaliko.

Vakaras. Viskas nutilo. Kapai, ne kaimas. Nė šunio gyvo. Kerpa pavasarinė nakties šalna. Vos aušrelei pabrėškus, kone vienu metu ištarškėjo viso kaimo vežimai šeimynų parvežtų. Pasileido ir Kazimieras Šnerva. Išvažiuodamas matė ir Jono Butkio kieme visai pakinkytą arklį, tik važiuok.