Puzionys nuo mažiausio iki seniausio per visą gavėnią nebūdavo matę nei kruopelės, nei lašelio uždaralo. Skurdo, net gyvaplaukiais apželdami, užtat ir Velykų rytas jiems buvo begalinės reikšmės, tiesiog kūniško, ne tik dvasiško džiaugsmo, o Kristaus prisikėlimas tikrai pasikartojąs faktas, ne kokia mistiška apeiga. Antai Viešpats nukankintas guli grabe palaidotas; bet auštant šoks savo galybe iš mirties guolio ir triskart apsuks aplink bažnyčią. Tūkstantinė minia džiaugsis Jo džiaugsmu, triumfuos Jo triumfu ir ašarodami šauks: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Alleluja! Brostvininkai tarškins ir tilindžiuos visais savo ženklais ir liatarniomis, gaus visi varpai, iš varpinės plieks kanonada, lyg švedams miestelį apgulus. Virpės visas oras, virpins nemiegojusių nervus, o gyvas tikėjimas veržte verš džiaugsmo ašaras, kad Kristus, nugalėjęs nuodėmę, nugalėjo ir pačią mirtį.

Velykos ne vieniems lietuviams, bet ir slavams „velikdienj“. Bene bus tai tas vienas per visus metus rytas, kada žmonės esti tikrai švarūs, pamiršę visa žemiška.

Butkienė, taip pat visa ko paruošusi iš vakaro, su visa šeimyna pėsčia išėjo budėti, o Jonas rytą turėjo gruodu atatarkšti jų paimtų. Pieno atsivirinti buvo kelių minučių darbas, tai nė laukėjos nepaliko.

Vakaras. Viskas nutilo. Kapai, ne kaimas. Nė šunio gyvo. Kerpa pavasarinė nakties šalna. Vos aušrelei pabrėškus, kone vienu metu ištarškėjo viso kaimo vežimai šeimynų parvežtų. Pasileido ir Kazimieras Šnerva. Išvažiuodamas matė ir Jono Butkio kieme visai pakinkytą arklį, tik važiuok.