Jonas paliko paskutinis. Tai nieko – buvo dar anksti, o arklys geras, greitas. Puzionys vis visa valanda paankstina. Tik ne dėl to neišvažiavo su kitais; net pirmuoju kaip visados: jis, visą naktį nemigu prasikankinęs, buvo apsiblausęs, nerangus ir tingiai įsižiūrėjo į Šnervas. Kaip tik tuo laiku savo trobos angoje pasirodė Kazimierienė nebažnytiškai apsitaisiusi. Vadinas, jai šiemet teko pabūti namie... Jonas stulpu įsibedė vietoje ir nebepajėgė nė piršto pajudinti.
Pirmą kartą po daugelio mėnesių Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui Norkui nė nežvilgterėti į tą pusę, kur – ji. Ir kai sykį įsibedė, nė akių nebeatitraukė, nes ir Anelja savo spryske pavirto Lotiene, ir taip pat nebeatplėšė savo akių nuo Jono. Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės, o prasiplėtusios akys reiškė pasiilgimą. Ne tą pasiilgimą, kurs pats puola, ieško; bet tą, kurs, savaime susidaręs žmoguje, veikia kitus, traukdamas int sau, o tam atsispirti nėra galima. Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.
Jonas iš tolo matė tokias Aneljos akis. Jam pasirodė didelės, kaip „spotkelio dugnai“; juodavo iš tolo, o jose blizgėjo mainės, virte virė; tai jos vyziai pajuodavusiuose kankinimosi laiku paakiuose.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jono ir Aneljos nuodėmė jiems patiems atrodo ypač baisi?
Rašiniui: KaltėTikėjimas
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.