Kaip rainis šoko Jonas per gatvę. Akimirka – ir abudu buvo namelyje, kietai apsikabinę, lyg amžinai nebeišskiriamu glėbiu. Tai ir yra, kas du sudaro – viena. Bučiavosi mielavosi užtrokšdami, kvapo neatgaudami, viens antru neatsidžiaugdami, lyg jiedu būtų buvę viens antram pražuvę, o štai ir vėl susirado. Kiek atstumdami viens kitą, žiūrėjos į veidus, į akis, patikrinėjo, argi jie tie patys, ir vėl bučiavos, lyg pradžiugę, kad tikrai tie patys. Pats nežinodamas ką bedarąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje kaip mažą vaiką tai po priemenę, tai po gryčią, lyg neturėdamas kur padėti, ir jam rodės, dabar Anelja – tai jo paties asmens auglys, didžiulė iš jo kūno išaugusi pentis, jei ir beatplėšiama, tai kirvio penčių, paliekant didelę, atvirą žaizdą. Bet tokios galybės, kuri juodu perskirtų, rodės, nė būti nėra; o jei ir būtų, tai perskirtų tik atėmusi gyvybę.

Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume, kokio nei vienas, nei antras per visą savo amžių nebuvo patyrę. Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti, visai nebenumanydami laiko. O kai visa tai pasibaigė tuo, kuo visados baigiasi, tylų rytą, tik ėmus saulei tekėti, tolumoje sugaudė puikūs parapijos varpai tokiais tenorais ir baritonais, lyg choras angelų būtų pragydęs. O šūvių garsai lyg iš po žemių vos vos barbeno stiklus.

– Dievulėliau, pats Prisikėlimas! Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!! – sukliko visu balsu pirmoji atsipeikėdama Šnervienė ir puolė rankas laužydama į kluoną.