Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.

Butkienei vaikelio atkvietimas į šį pasaulį buvo šventas darbas, gal net maldos darbas, nes taip ji daugino Dievo garbintojų. Ji čia dalyvavo didžiausioj šeimyninėj šventėj ir giliausioj gamtos paslapty. Ji tuo momentu buvo gamtos būtinybė, neišmetamas garsas akorde, o ne asmuo, savais tikslais įsibrovęs; įasmenintas tautos ar krikščionybės gaivalas. Butkienė jautė, kad tai reikia pareikšti bent viena išeigine drapana – bent skara, o visa savim vaizduoti slėpinį.

– Jau vedas... – paslaptingai kugždėjos kaimynai, pro savo langus sekdami, kaip pirma sparčiai žingsniuoja dėdė, šiuo kartu paknapsėdamas, nors šiaip jau buvo tvirtų kojų.

Jis nuleidęs galvą, jis akim pačią žemę aria, vis dėlto nebepamato nelygumų ir knapteli. Toj valandoj jam niekas neberūpi be tos, kuri bendrą užgaidą pati viena atkenčia ir skausmuose rangos. Vyriškus dėdės jausmus kaimynai gerai supranta; širdžia, jei ne žodžiais, velija, kad Dievas duotų laimingai, ir rimsta, matydami pačią Dėdienę paskui sekant.

– Nieko, nieko, bus gerai... – kartojo jos pačios žodžius, kurie dar nė karto nebuvo apvylę.

Paskui kvieslį seka trumpa drūta figūrėlė, skara apsigaubusi visą galvą, visą veidą, visas akis, kad net dyvai buvo iš šalies žiūrint, kaip ji bematys po savim taką. Slėpės nuo smalsuolių, o šie kaip tik ant to pažino jos kelio galą. Po skara ant krūtinės kietai sukryžiuotose rankose slėpė, lyg kokia suokalbininkė priešui diciną į širdį įsmeigti, savo vyro skustuvėlį. Gatve ėjo įasmeninta paslaptis – paslapties sutiktų; to, ko dar nebuvo, o žadas būti, kas dar nežinomas, su daugeliu galimybių. Butkienė, visados atvira, šiuo kartu sveika tautiška ominė stilizavos taip, kaip to reikalavo gamta ir šeimos šventė.

Butkienė buvo išmuštrinus ir kaimą kaip savo namiegus. Pati ant savo galvos ir pečių turėdama ūkį, seniau ir savus mažus vaikus, ir šeimyną, Butkienė negalėdavo daug trukti nuošaliai, ilgai gaišti su ligoniais. Nėščias ji laiku primokydavo, kaip reikia laikytis ir kaip sutikti suspaudimo dieną. Tai, Dėdienės belaukiant, visur būdavo jau patiekta pašildyto vandens ir net jai pačiai vaišių: pašildyto alaus su grietine uzboniukas ir dideliu kaupu sviesto prikrautas spotkelis; vaiko tėvo kišenėje penki auksinai variokais, o vaiko motinos pagalvy stikluotas servetinis rankšluostis, ilgi moteriški stuomens, o kartais net graži staltiesė. Sulig turto. Vieną vienatinį kartą nupraususi mažutį rėksnelį, suvysčiusi jį ir dideliu pasitikėjimu Dievo Apvaizda peržegnojusi, Dėdienė trumpai vaišinosi gale stalo, linksmai tarškėdama, ir, tarusi pagarbintą, grįžo namo prie savo užsiėmimų.

Grįžo jau kitoki, atviru kaip visados veidu, ant kairės persisvėrusi gražiai suklostytą, dabar nebereikalingą ritualinę skarą. Dabar jau viskas aišku, gaubstytis nebėra ko. Belieka kai kam džiaugtis, girtis ir kaimynai kviestis į krikštynų šventę. Nieko bloga nepadariusi, Butkienė grįžo rami, drąsi, patenkinta. Kaimynai ir tą jos simboliką suprato ir kalbėjos:

– Jau! Gerą turi ranką, Dieve duok jai sveikatos ir ilgą amžių...

Gerą turėjo ranką, tai tiesa, bet ir apsileidusi nebuvo. Jos chirurginis instrumentas sidabru žvilgėjo, visados sausai iššluostytas, nesurūdijęs, ne duonos trupiniais aplipusi gelažė. Kaip pirmą kartą įsidrąsinusi eiti pribuvėja sukliudė savo vyro skustuvą, taip jo ir nebeatidavė; gražiai susivyniojo į baltą popierių ir pasidėjo kuparan.

– Nusipirk kitą. Šis nebe barzdai skustis, – tarė griežtai, ir Butkys nė nemėgino prieštarauti; pabuvo pabuvo apžėlęs ir nusipirko.