Ir ėmė laukti, nieko burnon neimdamas. Vaikščiojo po kiemą kaip rainys narve ir vis dairės į santvarą. Sugrįžo visi kone tuo metu, kaip ir išvažiavo. O Butkių vis nebuvo. Kas gi čia gali būti? Praėjo gera valanda. Dabar tik išvydo Dėdienę beatknapsint su savo ir jo šeimyna. Vadinas, Jono nė nebūta jų parvežtų. Neiškentė ir, paėjėjęs sutiktų, prakalbino:

– O kurgi Jonas?

– Tiek ir aš jo težinau... – atsakė Dėdienė, visa nusigandusi ir nustebusi. – Turėjo gi atvažiuoti mūsų paimtų...

Butkienė apėjo namus: nei Jono, nei arklio. Vadinas, išvažiavo. Bet kur? Butkienei piga buvo iš Kazimiero veido atspėti, kad čia jam kas bloga padaryta, ir dar labiau nusigando.

Tarnaitė ėmėsi pieno virinti, atnešė mėsos. Dėdienė vos siurbtelėjusi išėjo kieman. Čia tebebuvo aiškios vėžos, išvažiuota iš kiemo, bet pasukta kitan šonan. Sugrįžo seklyčion ir atsiklaupė prieš Dievo Munką, užlaužė rankas ir prašnabždėjo:

– Prisikėlusis Jėzau, gelbėk mano vaikelį...

Ilgai klūpėjo, ilgai palangėje sėdėjo, vis žiūrėdama pro stiklą. Ir kai sutemo ir visi sugulė, ji ten pat paliko kaip statula, belaukdama paklydusio savo sūnaus. Oi ilga ilga buvo vargšei ta dienelė... Ilgesnė už tris pergyventus amžius. Galėjo stiklas prakiurti bežiūrint pro jį... Sulaukė... Kalbos nebuvo – ir be to abiem buvo aišku.

Kazimieras Jono parvažiuojant nesulaukė ar nepamatė, tai šiuo kartu jis užmušti neteko, bet pasiryžimas paliko. Jis gi buvo jau vyras, o vyro amžiaus vyriausias savumas – kerštas, kaip jaunuolio – goslybė.

Pergyventa audringa diena Jono nepataisė ar labai trumpam tepataisė. Sugrįžo jam pusiausvyra; į kraštą pasaulio dabar jo nė varu nebebūtumei išvaręs – dabar jam nebebaisu buvo nei motina, nei kaimo kalbos, nei pats Kazimieras. Jam gera buvo būti netoliese „jos“, o kas iš to bus, tai jau vis tiek pat. Juk paskutinis galas – pragaras, velniui atiduota dūšia.

Jonas dabar vargo daugiau, negu kunigo klausydamas. Kai patyrė Anelją jau pakilus iš patalo, jau persirgus nervų karštine, jį paėmė toks pasiilgimas, toks noras vėl sueiti, vėl džiaugtis, mieluotis, jog apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Ilgėjos vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą, ir pasiimti ją sau. Pasiklausti, ką ant tatai pasakytų pati Anelja, jam neparėjo galvon; jis nebuvo tiek plonų jausmų, kaip ji, kuri, sykį pasidavus savo silpnybei, gali to nebepakartoti. Toks ten jos buvo pritarimas, jog kitaip, rodės, nė nebegali būti. Kaip įvykins savo pasiryžimą, Jonas dar nesumetė, bet galvoti vis dažniau, kas dieną ėmė galvoti.

Katastrofą pagreitino pats Kazimieras. Su sergančia Anelja jis apie įvykį nekalbėjo nieko. Bet kai atguldavo, jį imdavo pilti prakaitas, pamanius, kaipgi dabar reiks gyventi? Aneljai jis tą silpnybę atleido, kaip ir pirmiau. Tik

kur laidas, kad jos širdies ir paskui neterš meilužis? Nėra ir negali būti laido. Tai nebėra nė jam gyvenimo. Jis gauna pasišalinti iš šio gyvenimo, bet nepalikti nė džiūgaujančio savo priešininko Jono.

Kurią turgaus dieną Kazimieras pasikinkė arklį važiuoti ir, pataikęs, kada Jonas ėjo per savo kiemą, pasitiko jį pasiūlijimu:

– Jonai, važiuokime pasiderėtų, kaip čia mums dabar teks verstis. Taip, kaip dabar pasidarė, gyventi nebėra galima.

Jonas matė iš Kazimiero veido visa tai geruoju nepasibaigsiant, ir jį nukratė šiurpas. Tačiau ir pradžiugino: netikėtai atėjo proga šiaip ar taip pašalinti kliūtis; tai, ko pats nesugebėjo sugalvoti. Tad nieko nesakęs greit apsivilko žiponėliu ir įsisėdo pas Kazį.

Pervažiavus savo laukus, turgun reikėjo pasisukti palei slėnį kriaušiu, aukštumomis, bet Kazimieras arklį pabaidė skersai vieškelio, žemyn slėnin, Pempynėn.

Ta Puzionių Pempynė turėjo nemaža reikšmės abiejų draugų jaunikaičių gyvenime. Tai ir jai Puzionių kronikoje tebūnie vietos.

Puzionyse buvo sakoma: artojai su savo dirvonais kaip pempės su savo balynais – viena. Gamta juos tejungia ir teskiria, vargina ir džiugina. Tai buvo teisinga, kol nebuvo „politikos“; su ja pasidarė blogiau gyventi. Jonas su Kaziu tebebuvo gamtos vaikai: jei vargo, tai laukuose; jei džiaugės, tai Pempynėje.

Buvo keleto kilometrų slėnys, kur iš visų apylinkių sutekėjo vanduo ir mažu upokšniu skubinos didesnėn upėn. Bet kol pasieks upokšnį, gausiai drėkino dideli plotą. Telkšojo balos. Augo stambios viksvos, šiukštai, daugybė kažkokių nei žmonėms, nei gyvuliams nenaudžių riebių augalų. Paskesnieji gramzdino pirmesniuosius, klojo storą durpyną. Čia kyšojo apspardyti kemsai, čia blizgėjo akivarai ar tik mažos akelės. Ateičiai turtas – kuras, dabarčiai – niekai. Nei paarsi, nei paganysi. Meta – tik gervėms perėtis, nors jos čia nestojo.