Jonas matė iš Kazimiero veido visa tai geruoju nepasibaigsiant, ir jį nukratė šiurpas. Tačiau ir pradžiugino: netikėtai atėjo proga šiaip ar taip pašalinti kliūtis; tai, ko pats nesugebėjo sugalvoti. Tad nieko nesakęs greit apsivilko žiponėliu ir įsisėdo pas Kazį.

Pervažiavus savo laukus, turgun reikėjo pasisukti palei slėnį kriaušiu, aukštumomis, bet Kazimieras arklį pabaidė skersai vieškelio, žemyn slėnin, Pempynėn.

Ta Puzionių Pempynė turėjo nemaža reikšmės abiejų draugų jaunikaičių gyvenime. Tai ir jai Puzionių kronikoje tebūnie vietos.

Puzionyse buvo sakoma: artojai su savo dirvonais kaip pempės su savo balynais – viena. Gamta juos tejungia ir teskiria, vargina ir džiugina. Tai buvo teisinga, kol nebuvo „politikos“; su ja pasidarė blogiau gyventi. Jonas su Kaziu tebebuvo gamtos vaikai: jei vargo, tai laukuose; jei džiaugės, tai Pempynėje.

Buvo keleto kilometrų slėnys, kur iš visų apylinkių sutekėjo vanduo ir mažu upokšniu skubinos didesnėn upėn. Bet kol pasieks upokšnį, gausiai drėkino dideli plotą. Telkšojo balos. Augo stambios viksvos, šiukštai, daugybė kažkokių nei žmonėms, nei gyvuliams nenaudžių riebių augalų. Paskesnieji gramzdino pirmesniuosius, klojo storą durpyną. Čia kyšojo apspardyti kemsai, čia blizgėjo akivarai ar tik mažos akelės. Ateičiai turtas – kuras, dabarčiai – niekai. Nei paarsi, nei paganysi. Meta – tik gervėms perėtis, nors jos čia nestojo.

Nejaukų balyną gražiai dabino ir jaukino pakilesnėje vietoje sužėlęs lapuočių miškelis, įvairus, vešlus ir linksmas. Beržynai, alksnynai, riešutynai. Seniau, sako, ir liepynų buvę, tik ožkos juos išgraužusios ik vienai liepelei. Tačiau puzionys ir tą gražvietę teatsimindavo žiemą, kuro pritrūkę, ir vasarą, arkliams ganiavos pristigę. Pavasarį ir vasarą čia buvo tikra dykynė. Nė laukiniai per balas nebrido. Terimo tie vieni balų paukščiai, lyg tas užkampis tikrai jiems vieniems rezervuotas. Tilvikai, oželiai, dudučiai, laukinės antys. Jų būdavo daug. Tačiau visi skendo nesuskaitomuose pempių pulkuose. Kaimai tos vietos nesisavino, tai pempės pasisavino ir sudarinėjo tam tikrą pempišką nuotaiką. Geriausiai tą nuotaiką pajusdavo ir jai pasiduodavo Jonas su Kaziu nuo pat piemenėlių metų.

– Jonai, Gimbutų pusbernis, žinai, tas abuojasai, raupsuotasai kerėbla, jam seniai būtų laikas bernauti, jau parsinešė pilnas kišenes pempių kiaušinių ir ruošias visai šeimynai kepti kiaušinienės. Tik vis dar lašinių neišsidera iš piktos šeimininkės. Duos, kur nedavus – ag ir ji pati valgys. Tai gal ir mūsų sekmadienis jau atėjo? Eiva! – kalbėjo Kazys Jonui ankstyvąjį kovo mėnesio pavasarį.

– Kiaušiniautų? Kaip patvirkę pusberniai? – tyčia paprieštaravo Jonas Kaziui, o širdis ir jam suplakė pavasariu.

– Tai medžiotų, jei ne kiaušiniautų, – papiršo Kazys, o abudu neturėjo jokio šautuvo ir per visą savo amžių jokios paukštės nebuvo nugalabiję, kaip nė vieno jų kiaušinėlio nebuvo paėmę...

Pempynėn jiedu teeidavo pabraidyti. Gerai įtaukuotais batais apsiavę, jiedu, paklusnūs pavasario sukeliamam neramumui, pirmą skaistų sekmadienį, ligi tik sugrįžę iš bažnyčios, išeidavo „kovinėn“ ar „balandinėn“, nelaukdami „gegužinės“. Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kimšo ant kito, gardžiai kvatodamies, kai katras nepataikęs iki kelių įsmuko juodan kaip degutas tirštin. Murktelėjusį akin, antras traukė ar betraukdamas labiau klampino. Jau vyriukai ir vyrai taškėsi durpynėje kaip maži vaikai klane ir vėl veikiai džiūvo saulėkaitoje.

Buvo čia jauku ir įdomu kaip tikriems gamtos vaikams. Čia gūžtelė su penkiais kiaušinėliais, čia gūžtelė. Kokie jie gražūs! Gaila, kad nevalia jų pavartyti rankose, nes, nors kvapą ant jų pūstelėtą pajutusios, pempės nebetūptų ant jų ir nebeišperėtų. Vadinas, tais metais nebetektų šeimyninio džiaugsmo išvedžioti vaikučius.

O pempės! Anksčiausia suskridusios ir jau pasisavinusios tą rezervatą, sutikdavo Joną su Kaziu kaip laukinius uostinėtojus, jų kiaušinėlių išėdėjus. Baltai pilki margi didžiuliai paukščiai pakeldavo tikrą karą, kaip turgaus dieną įkaušę mušeikos, čigonėliai ar aistringi žydeliai vertelgos. Imdavo šaukti, kelti didžiausią nerimo triukšmą. Tai tuojau išgirsdavo kaimynai ir tirštais pulkais skubėdavo talkon gelbėtis. Visai neilgai trukus būrių būriai tikrais debesimis šaukė klykė:

– Gyvi gyvi gyvi! – ir puldinėjo visomis kryptimis kaip pustymo metu sniego plakai. Nekviestus nesitikėtus svečius pempės katra sau, o vis kitur viliojo nuo savo lizdelių, lydėjo nuo jų toli didžiausiu įnirtimu, raganišku temperamentu.