“Pabėgo su Jonu...“ – smilktelėjo jam įtarimas, nes ir Jono bažnyčioje jis nematė.

“Galą sau pasidarė...“ – buvo antra mintis.

Jis tekinas nubidzeno kluonan. Pačiame take jau iš tolo pamatė kažin kokią krūvelę, kurios pirmiau ten nebuvo. Prieina, ogi tai Anelja tokioje pat padėtyje, kaip matėme.

– Aneliut dūšyt! O kas gi čia tau dabar ištiko? Susirgai, nabagėle, ar ką... – ėmė kalbėti lipšnius, meilius žodžius, kaip susirūpinusi savo vaiko sunegalavimu motina, pasiimdamas ją ant rankų bejėgę ir nešdamas gryčion. Tik dabar Anelja atsimerkė ir su nuovoka pasižiūrėjo int vyrą, kurio veide reiškėsi tai, ko ji pirma nebuvo supratusi – begalinė jo meilė, susirūpinimas ir užuojauta. Tai ją nepasakomai sugraudino. Ji viena ranka apkabino jį už kaklo ir, prisispaudusi burną prie burnos, ėmė desperatiškai kukčioti, net konvulsiškai verkti.

– Kas tave, mažulyte, nuskriaudė? Sakyk!

– Vyreli mano, Dievulio duotasai... Per patį Prisikėlimą... kada varpai gaudė... aš su Jonu...

Buvo aišku. Kazimieras išbalo kaip negyvėlis, paskui ūmai trenkė jam kraujas galvon; jis visas paraudo, lyg ką per sunkų keldamas. Paguldė Anelją, rūpestingai apklostė ir, nieko daugiau nebesakęs, išėjo pro duris. Nuėjo tarpuklėtin, pavartė skrynutėje senus gelžgalius, išsirinko vieną pakabesnį, pamėgino jį ir rankoje nešinas išėjo int Butkius, pasiryžęs užmušti Joną.

Nuėjo – irgi niekur nieko, net paklaiko. Nei Jono, nei Dėdienės, nei kurios tarnaitės. Vadinas, dar neparvažiavo.

– Nu palauk, mielas „draugai“: aš tau atsimokėsiu už visą gerą, kaip tu man už prisirišimą per visą amžių.

Ir ėmė laukti, nieko burnon neimdamas. Vaikščiojo po kiemą kaip rainys narve ir vis dairės į santvarą. Sugrįžo visi kone tuo metu, kaip ir išvažiavo. O Butkių vis nebuvo. Kas gi čia gali būti? Praėjo gera valanda. Dabar tik išvydo Dėdienę beatknapsint su savo ir jo šeimyna. Vadinas, Jono nė nebūta jų parvežtų. Neiškentė ir, paėjėjęs sutiktų, prakalbino:

– O kurgi Jonas?

– Tiek ir aš jo težinau... – atsakė Dėdienė, visa nusigandusi ir nustebusi. – Turėjo gi atvažiuoti mūsų paimtų...

Butkienė apėjo namus: nei Jono, nei arklio. Vadinas, išvažiavo. Bet kur? Butkienei piga buvo iš Kazimiero veido atspėti, kad čia jam kas bloga padaryta, ir dar labiau nusigando.

Tarnaitė ėmėsi pieno virinti, atnešė mėsos. Dėdienė vos siurbtelėjusi išėjo kieman. Čia tebebuvo aiškios vėžos, išvažiuota iš kiemo, bet pasukta kitan šonan. Sugrįžo seklyčion ir atsiklaupė prieš Dievo Munką, užlaužė rankas ir prašnabždėjo:

– Prisikėlusis Jėzau, gelbėk mano vaikelį...

Ilgai klūpėjo, ilgai palangėje sėdėjo, vis žiūrėdama pro stiklą. Ir kai sutemo ir visi sugulė, ji ten pat paliko kaip statula, belaukdama paklydusio savo sūnaus. Oi ilga ilga buvo vargšei ta dienelė... Ilgesnė už tris pergyventus amžius. Galėjo stiklas prakiurti bežiūrint pro jį... Sulaukė... Kalbos nebuvo – ir be to abiem buvo aišku.

Kazimieras Jono parvažiuojant nesulaukė ar nepamatė, tai šiuo kartu jis užmušti neteko, bet pasiryžimas paliko. Jis gi buvo jau vyras, o vyro amžiaus vyriausias savumas – kerštas, kaip jaunuolio – goslybė.

Pergyventa audringa diena Jono nepataisė ar labai trumpam tepataisė. Sugrįžo jam pusiausvyra; į kraštą pasaulio dabar jo nė varu nebebūtumei išvaręs – dabar jam nebebaisu buvo nei motina, nei kaimo kalbos, nei pats Kazimieras. Jam gera buvo būti netoliese „jos“, o kas iš to bus, tai jau vis tiek pat. Juk paskutinis galas – pragaras, velniui atiduota dūšia.

Jonas dabar vargo daugiau, negu kunigo klausydamas. Kai patyrė Anelją jau pakilus iš patalo, jau persirgus nervų karštine, jį paėmė toks pasiilgimas, toks noras vėl sueiti, vėl džiaugtis, mieluotis, jog apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Ilgėjos vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą, ir pasiimti ją sau. Pasiklausti, ką ant tatai pasakytų pati Anelja, jam neparėjo galvon; jis nebuvo tiek plonų jausmų, kaip ji, kuri, sykį pasidavus savo silpnybei, gali to nebepakartoti. Toks ten jos buvo pritarimas, jog kitaip, rodės, nė nebegali būti. Kaip įvykins savo pasiryžimą, Jonas dar nesumetė, bet galvoti vis dažniau, kas dieną ėmė galvoti.

Katastrofą pagreitino pats Kazimieras. Su sergančia Anelja jis apie įvykį nekalbėjo nieko. Bet kai atguldavo, jį imdavo pilti prakaitas, pamanius, kaipgi dabar reiks gyventi? Aneljai jis tą silpnybę atleido, kaip ir pirmiau. Tik

kur laidas, kad jos širdies ir paskui neterš meilužis? Nėra ir negali būti laido. Tai nebėra nė jam gyvenimo. Jis gauna pasišalinti iš šio gyvenimo, bet nepalikti nė džiūgaujančio savo priešininko Jono.

Kurią turgaus dieną Kazimieras pasikinkė arklį važiuoti ir, pataikęs, kada Jonas ėjo per savo kiemą, pasitiko jį pasiūlijimu:

– Jonai, važiuokime pasiderėtų, kaip čia mums dabar teks verstis. Taip, kaip dabar pasidarė, gyventi nebėra galima.

Jonas matė iš Kazimiero veido visa tai geruoju nepasibaigsiant, ir jį nukratė šiurpas. Tačiau ir pradžiugino: netikėtai atėjo proga šiaip ar taip pašalinti kliūtis; tai, ko pats nesugebėjo sugalvoti. Tad nieko nesakęs greit apsivilko žiponėliu ir įsisėdo pas Kazį.

Pervažiavus savo laukus, turgun reikėjo pasisukti palei slėnį kriaušiu, aukštumomis, bet Kazimieras arklį pabaidė skersai vieškelio, žemyn slėnin, Pempynėn.

Ta Puzionių Pempynė turėjo nemaža reikšmės abiejų draugų jaunikaičių gyvenime. Tai ir jai Puzionių kronikoje tebūnie vietos.

Puzionyse buvo sakoma: artojai su savo dirvonais kaip pempės su savo balynais – viena. Gamta juos tejungia ir teskiria, vargina ir džiugina. Tai buvo teisinga, kol nebuvo „politikos“; su ja pasidarė blogiau gyventi. Jonas su Kaziu tebebuvo gamtos vaikai: jei vargo, tai laukuose; jei džiaugės, tai Pempynėje.

Buvo keleto kilometrų slėnys, kur iš visų apylinkių sutekėjo vanduo ir mažu upokšniu skubinos didesnėn upėn. Bet kol pasieks upokšnį, gausiai drėkino dideli plotą. Telkšojo balos. Augo stambios viksvos, šiukštai, daugybė kažkokių nei žmonėms, nei gyvuliams nenaudžių riebių augalų. Paskesnieji gramzdino pirmesniuosius, klojo storą durpyną. Čia kyšojo apspardyti kemsai, čia blizgėjo akivarai ar tik mažos akelės. Ateičiai turtas – kuras, dabarčiai – niekai. Nei paarsi, nei paganysi. Meta – tik gervėms perėtis, nors jos čia nestojo.

Nejaukų balyną gražiai dabino ir jaukino pakilesnėje vietoje sužėlęs lapuočių miškelis, įvairus, vešlus ir linksmas. Beržynai, alksnynai, riešutynai. Seniau, sako, ir liepynų buvę, tik ožkos juos išgraužusios ik vienai liepelei. Tačiau puzionys ir tą gražvietę teatsimindavo žiemą, kuro pritrūkę, ir vasarą, arkliams ganiavos pristigę. Pavasarį ir vasarą čia buvo tikra dykynė. Nė laukiniai per balas nebrido. Terimo tie vieni balų paukščiai, lyg tas užkampis tikrai jiems vieniems rezervuotas. Tilvikai, oželiai, dudučiai, laukinės antys. Jų būdavo daug. Tačiau visi skendo nesuskaitomuose pempių pulkuose. Kaimai tos vietos nesisavino, tai pempės pasisavino ir sudarinėjo tam tikrą pempišką nuotaiką. Geriausiai tą nuotaiką pajusdavo ir jai pasiduodavo Jonas su Kaziu nuo pat piemenėlių metų.

– Jonai, Gimbutų pusbernis, žinai, tas abuojasai, raupsuotasai kerėbla, jam seniai būtų laikas bernauti, jau parsinešė pilnas kišenes pempių kiaušinių ir ruošias visai šeimynai kepti kiaušinienės. Tik vis dar lašinių neišsidera iš piktos šeimininkės. Duos, kur nedavus – ag ir ji pati valgys. Tai gal ir mūsų sekmadienis jau atėjo? Eiva! – kalbėjo Kazys Jonui ankstyvąjį kovo mėnesio pavasarį.

– Kiaušiniautų? Kaip patvirkę pusberniai? – tyčia paprieštaravo Jonas Kaziui, o širdis ir jam suplakė pavasariu.

– Tai medžiotų, jei ne kiaušiniautų, – papiršo Kazys, o abudu neturėjo jokio šautuvo ir per visą savo amžių jokios paukštės nebuvo nugalabiję, kaip nė vieno jų kiaušinėlio nebuvo paėmę...

Pempynėn jiedu teeidavo pabraidyti. Gerai įtaukuotais batais apsiavę, jiedu, paklusnūs pavasario sukeliamam neramumui, pirmą skaistų sekmadienį, ligi tik sugrįžę iš bažnyčios, išeidavo „kovinėn“ ar „balandinėn“, nelaukdami „gegužinės“. Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kimšo ant kito, gardžiai kvatodamies, kai katras nepataikęs iki kelių įsmuko juodan kaip degutas tirštin. Murktelėjusį akin, antras traukė ar betraukdamas labiau klampino. Jau vyriukai ir vyrai taškėsi durpynėje kaip maži vaikai klane ir vėl veikiai džiūvo saulėkaitoje.

Buvo čia jauku ir įdomu kaip tikriems gamtos vaikams. Čia gūžtelė su penkiais kiaušinėliais, čia gūžtelė. Kokie jie gražūs! Gaila, kad nevalia jų pavartyti rankose, nes, nors kvapą ant jų pūstelėtą pajutusios, pempės nebetūptų ant jų ir nebeišperėtų. Vadinas, tais metais nebetektų šeimyninio džiaugsmo išvedžioti vaikučius.

O pempės! Anksčiausia suskridusios ir jau pasisavinusios tą rezervatą, sutikdavo Joną su Kaziu kaip laukinius uostinėtojus, jų kiaušinėlių išėdėjus. Baltai pilki margi didžiuliai paukščiai pakeldavo tikrą karą, kaip turgaus dieną įkaušę mušeikos, čigonėliai ar aistringi žydeliai vertelgos. Imdavo šaukti, kelti didžiausią nerimo triukšmą. Tai tuojau išgirsdavo kaimynai ir tirštais pulkais skubėdavo talkon gelbėtis. Visai neilgai trukus būrių būriai tikrais debesimis šaukė klykė:

– Gyvi gyvi gyvi! – ir puldinėjo visomis kryptimis kaip pustymo metu sniego plakai. Nekviestus nesitikėtus svečius pempės katra sau, o vis kitur viliojo nuo savo lizdelių, lydėjo nuo jų toli didžiausiu įnirtimu, raganišku temperamentu.

– Čia mūsų! Čia mūsų! Eikit sau! Eikit sau! Šalin! Šalin! Nesikiškit, kur ne jūsų! Laukan! Namo! Čia tik mes pilnateisiai piliečiai, iki penkeriopai padidėjusiu pulku išskrisime kur kitur žiemoti...

Ir liūdna būdavo Jonui su Kaziu, kai jos, nė dėkui Lietuvai nepasakiusios, pasirinkdavo kuriam laikui patogesne vietą.

O dabar sūdo diena!

– Manai, jos mūsų bijo? Kur ne! Jos tik iš mūsų tyčiojas ir negražiai pravardžiuojas, kaip nuogos moterys perenėje, iš nežinių, kas ten periasi, įlindus kuriam vyriškam.

– Jos mylis, žaidžia, klastoja, sportuoja. Kitaip rytą, kitaip dieną, kitaip vakarą.

Kažko užkrečiamo buvo tame pempių vikrume, tame maloniai skambančiame jų balse. Pempės lyg gynės, baidės, kerštavo, o jautei, kad jos tikros tavo draugės, jei ne seselės, nieko bloga tau nevelija ir nerengia. Tad Jonas su Kaziu čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo. Kaip nedrįso beginklės pempytės nuskriausti, taip juoba paskui nedrįso nė savo artimo žmogaus skriausti. Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.

Bet saulė pamažu slenka žemyn, darosi vėsu, net šalta, ir du draugu nenoromis eina sau namo, sočiai prisiviešėję pas pempes.

– Gyvos gyvos, mielos pempelės! Sveikos suskridusios! Duok, Dieve, laimingą rudenį! Čia rami vieta, čia geri žmonės, tai prašom ir kitą pavasarį!

Pempės klausos ir ramios grįžta savo gūžtelėsin. Pempelės tebesuskrenda kas pavasaris. Aiman, tų dviejų vyriokų, kuriuos čia po kelius kartus per sezoną matydavo, dabar nebemato; nebėra kas jas bepakankintų...