Pempynėn jiedu teeidavo pabraidyti. Gerai įtaukuotais batais apsiavę, jiedu, paklusnūs pavasario sukeliamam neramumui, pirmą skaistų sekmadienį, ligi tik sugrįžę iš bažnyčios, išeidavo „kovinėn“ ar „balandinėn“, nelaukdami „gegužinės“. Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kimšo ant kito, gardžiai kvatodamies, kai katras nepataikęs iki kelių įsmuko juodan kaip degutas tirštin. Murktelėjusį akin, antras traukė ar betraukdamas labiau klampino. Jau vyriukai ir vyrai taškėsi durpynėje kaip maži vaikai klane ir vėl veikiai džiūvo saulėkaitoje.

Buvo čia jauku ir įdomu kaip tikriems gamtos vaikams. Čia gūžtelė su penkiais kiaušinėliais, čia gūžtelė. Kokie jie gražūs! Gaila, kad nevalia jų pavartyti rankose, nes, nors kvapą ant jų pūstelėtą pajutusios, pempės nebetūptų ant jų ir nebeišperėtų. Vadinas, tais metais nebetektų šeimyninio džiaugsmo išvedžioti vaikučius.

O pempės! Anksčiausia suskridusios ir jau pasisavinusios tą rezervatą, sutikdavo Joną su Kaziu kaip laukinius uostinėtojus, jų kiaušinėlių išėdėjus. Baltai pilki margi didžiuliai paukščiai pakeldavo tikrą karą, kaip turgaus dieną įkaušę mušeikos, čigonėliai ar aistringi žydeliai vertelgos. Imdavo šaukti, kelti didžiausią nerimo triukšmą. Tai tuojau išgirsdavo kaimynai ir tirštais pulkais skubėdavo talkon gelbėtis. Visai neilgai trukus būrių būriai tikrais debesimis šaukė klykė:

– Gyvi gyvi gyvi! – ir puldinėjo visomis kryptimis kaip pustymo metu sniego plakai. Nekviestus nesitikėtus svečius pempės katra sau, o vis kitur viliojo nuo savo lizdelių, lydėjo nuo jų toli didžiausiu įnirtimu, raganišku temperamentu.

– Čia mūsų! Čia mūsų! Eikit sau! Eikit sau! Šalin! Šalin! Nesikiškit, kur ne jūsų! Laukan! Namo! Čia tik mes pilnateisiai piliečiai, iki penkeriopai padidėjusiu pulku išskrisime kur kitur žiemoti...

Ir liūdna būdavo Jonui su Kaziu, kai jos, nė dėkui Lietuvai nepasakiusios, pasirinkdavo kuriam laikui patogesne vietą.

O dabar sūdo diena!

– Manai, jos mūsų bijo? Kur ne! Jos tik iš mūsų tyčiojas ir negražiai pravardžiuojas, kaip nuogos moterys perenėje, iš nežinių, kas ten periasi, įlindus kuriam vyriškam.

– Jos mylis, žaidžia, klastoja, sportuoja. Kitaip rytą, kitaip dieną, kitaip vakarą.

Kažko užkrečiamo buvo tame pempių vikrume, tame maloniai skambančiame jų balse. Pempės lyg gynės, baidės, kerštavo, o jautei, kad jos tikros tavo draugės, jei ne seselės, nieko bloga tau nevelija ir nerengia. Tad Jonas su Kaziu čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo. Kaip nedrįso beginklės pempytės nuskriausti, taip juoba paskui nedrįso nė savo artimo žmogaus skriausti. Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.

Bet saulė pamažu slenka žemyn, darosi vėsu, net šalta, ir du draugu nenoromis eina sau namo, sočiai prisiviešėję pas pempes.

– Gyvos gyvos, mielos pempelės! Sveikos suskridusios! Duok, Dieve, laimingą rudenį! Čia rami vieta, čia geri žmonės, tai prašom ir kitą pavasarį!

Pempės klausos ir ramios grįžta savo gūžtelėsin. Pempelės tebesuskrenda kas pavasaris. Aiman, tų dviejų vyriokų, kuriuos čia po kelius kartus per sezoną matydavo, dabar nebemato; nebėra kas jas bepakankintų...

Kuriuo instinktu Kazys savo arklį paleido į tą mieląją Pempynę? Nejaugi nusidėti? Manau, ne. Jam iš pasąmonės galėjo smilktelėti ne tokia baisi išeitis, kaip buvo pirmiau sumetęs. Gal stipriai taikioje Pempynės nuotaikoje manė rasiąs kitokią išeitį? Mena aišku: Kazys Pempynėn pasileido nesąmoningai.

Arklys atsargiai leidos nuo stataus kriaušiaus. Kazimieras, koją iš ratų iškėlęs kaip iššokti, vėl panarino galvą, palinko visu liemeniu priekin, lyg įsižiūrėjęs gelžį, kurią išvažiuodamas buvo įsimetęs į vežimėlį; ne apie jos pakabumą mušti jis dabar galvojo: ūmai išgirdęs pempių koncertą, visa pamiršo ir paskendo jų garsuose.

Jonas, pirma gelžies nepasergėjęs, ėmė vėl nervintis Kazio poza, kurią jau tretįkart pamato: dukart matė piršlėms važiuojant, ir vis nemoka išsiaiškinti jos tikslumo. Lyg šis menkas dalykas sudrumstė jam visą vidų ir iššaukė neregėtą pyktį, kam Kazys buvo pradžia ir galas visų jo kančių. Dabar tik jam paaiškėjo Kazį neva tiksliai įsižiūrėjusį gelžį ir lyg jau jos besiekiantį. Jonui žaibu blikstelėjo sumetimas: „Muš...“

Tad, nieko nelaukdamas, pats kaptelėjo gelžį. Kazys nesuskubo nė išsitiesti, kaip Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta gelžim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju gerte pasigėrė, ir sadistiškai gėrėdamasis:

– Še tau, še tau, še tau... – skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo.

Tik dabar išvydo ką padaręs. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, kuo jis pavertė draugą, ir jį paėmė nepasakomas pasibjaurėjimas savo darbu. Jis ėmė iš visos krūtinės rėkti kaip jautis, užuodęs kraują; draskyti nuo savęs sukruvintus drabužius, rautis nuo galvos plaukus ir bėgti bėgti nuo tos vietos į balyną, į miškelį. Netol tebepabėgėjęs, koja užkliuvo už kimšo ir kniūpsčias parvirto.