Kuriuo instinktu Kazys savo arklį paleido į tą mieląją Pempynę? Nejaugi nusidėti? Manau, ne. Jam iš pasąmonės galėjo smilktelėti ne tokia baisi išeitis, kaip buvo pirmiau sumetęs. Gal stipriai taikioje Pempynės nuotaikoje manė rasiąs kitokią išeitį? Mena aišku: Kazys Pempynėn pasileido nesąmoningai.
Arklys atsargiai leidos nuo stataus kriaušiaus. Kazimieras, koją iš ratų iškėlęs kaip iššokti, vėl panarino galvą, palinko visu liemeniu priekin, lyg įsižiūrėjęs gelžį, kurią išvažiuodamas buvo įsimetęs į vežimėlį; ne apie jos pakabumą mušti jis dabar galvojo: ūmai išgirdęs pempių koncertą, visa pamiršo ir paskendo jų garsuose.
Jonas, pirma gelžies nepasergėjęs, ėmė vėl nervintis Kazio poza, kurią jau tretįkart pamato: dukart matė piršlėms važiuojant, ir vis nemoka išsiaiškinti jos tikslumo. Lyg šis menkas dalykas sudrumstė jam visą vidų ir iššaukė neregėtą pyktį, kam Kazys buvo pradžia ir galas visų jo kančių. Dabar tik jam paaiškėjo Kazį neva tiksliai įsižiūrėjusį gelžį ir lyg jau jos besiekiantį. Jonui žaibu blikstelėjo sumetimas: „Muš...“
Tad, nieko nelaukdamas, pats kaptelėjo gelžį. Kazys nesuskubo nė išsitiesti, kaip Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta gelžim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju gerte pasigėrė, ir sadistiškai gėrėdamasis:
– Še tau, še tau, še tau... – skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo.
Tik dabar išvydo ką padaręs. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, kuo jis pavertė draugą, ir jį paėmė nepasakomas pasibjaurėjimas savo darbu. Jis ėmė iš visos krūtinės rėkti kaip jautis, užuodęs kraują; draskyti nuo savęs sukruvintus drabužius, rautis nuo galvos plaukus ir bėgti bėgti nuo tos vietos į balyną, į miškelį. Netol tebepabėgėjęs, koja užkliuvo už kimšo ir kniūpsčias parvirto.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jonas užmuša Kazį? Ar pasakotojas leidžia jį vienareikšmiškai pasmerkti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.
Rašiniui: Kaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.