Katrė nemitusi spūdino laukan. Priešininkėje išgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs kaip sluogtis lovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu, kuris, Jono spaudžiamas prie sienos, spyrėsi atgal naginėtomis, purvinomis ligi kelių kojomis. Subjaurojo, supurvino visą šoną jo šliūbinių drabužių, Katrės pasiūdintų iš gražaus ir brangaus čerkaso, jos pačios darbo. Suskudo jos širdis: ne tiek drabužių gailėjosi, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Šaukia, judina, glamžuoja, kuone verkdama, o jis miega, knarkia kaip dvėsdamas.
Išgirdo motina Katrės balsą, įpuolė į priešininkę, užmetė akį, jau viską permanė.
– Tokia vikri stateisi, – tarė į marčią, – o žlembi dėl niekų! Nesumanai, ką padaryti. O taip!
Ir, pagrobusi už čiupros piemenuką, kaip sviedė iš lovos į aslą, šaukdama:
– Tu, rupūžoke, nusiauk kojas kitą sykį guldamas! O Jonuko nedraskyk pristojusi, – vėl kreipėsi į Katrę: – kai pramigs, ir atsikels... Ne dabar laikas tau lementuoti, vakare buvo neužsisklęsti klėtyje.
Persigando Katrė, matydama tokį nemielaširdingą motinos apsiėjimą. Nė galo jos kalbos nebegirdėjo: taip jai pagailo to piemenėlio, verkiančio iš skausmo ir drebančio iš išgąsčio.
Motina tuo tarpu užsiundė muzikantus. Tie, susigriovę su muzikomis, ėmė maršus jaunųjų keltuvėms griežti. Nors trankiai ir garsiai rėžė, vienok Jono niekaip neprižadino: jisai, rodės, norįs tik pritarti savo knarkimu.
Katrė atnešė stuomenis muzikantams, patiesė savo staltieses ant stalų. Kilo iš šiaudų vestuvininkai, rinkosi kaimynai, juokėsi, tyčiojosi iš kits kito nakvynės.
Katrė apkrovė stalus savo parvežtais pyragais, varškėmis, apstatė buteliais, ragino svečius ir tėvus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vestuvės ir pirmasis rytas Vingių namuose parodo, kas laukia Katrės?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jau per vaišes anyta užsimena apie martės amžių, uošvis girtas aiškina, kad Jonukas būtų gavęs ir didesnę dalį, o jaunasis snaudžia atkritusia lūpa. Katrė supranta, kokius „draugininkus įgijo ligi grabo lentos“. Pirmąją naktį ji praleidžia viena šaltoje klėtyje, o rytą randa trobą, kurioje šeimininkauja gyvuliai. Ėmusi tvarkytis, ji išgirsta ne padėką, o priekaištą. Vėliau anyta svečiams apie ją meluoja, ir niekas jos neužtaria. Vestuvių barnis su Katrės giminėmis užbaigia šventę, ir pasakotojas apibendrina: „kokios vestuvės, tokia ir laimė“.
Rašiniui: DoraŽmogaus vertė
2. Ką reiškia paskutinis „Marčios“ sakinys, kad Katrė palieka „didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę“?
Rašiniui: Žmogaus vertėKaimas
3. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.