– Išsvajotasis tai mano vyras, mano tėvo išskirtasis!.. Tokios tai meilės troško mano širdis!? – kaskart lengviau kočiodama, mąstė Katrė. – Taip tad pildos tėtušėlio žodžiai: „Jaunas tebėra, mylės tave ir klausys...“ Bepigu, kad dabar galėčiau parodyti, katras vertesnis meilės, krosnis ar ta žmogysta? Motinėle, mano motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!.. Išrėdėt, ištaisėt, o kokiai laimei?! Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienele! Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti, nėra kam priglausti!.. – ašaros kaip pupos rietėjo Katrei per skruostus. – Gėlė mano širdelė, gėlė... prijautė, tik nepasakė, ką reiks išgirsti, kiek reiks nukentėti! Motinėle mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies: tėvus lenkti, klausyti, rūsčiu žodeliu neužgauti, vyrą mylėti! Prižadėjau, o kaip pildau? Dievulaičiau, kad negaliu, niekaip negaliu, nebeužtenka kantrybės! Kuo aš pavirtau?! Pasibaisėtų manim ir užkulniškiai. Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to... Ką čia reiks veikti, kaip čia reiks tverti! Pusė metelių dar teišėjo, o, rodos, jau amžiai!..
– Ko jūs nesikeliate! Ar velnias jus apstojo taip ilgai kirmėti? – šaukė tėvas, eidamas per kiemą, bet apsiriko: Katrė baigė jau pusrytį virti ir kitą apyvoką buvo jau apėjusi. Jonas, tiesa, dar tebedrybsojo klėtyje. Motina troboje kentėjo susirangius lovoje. Tėvas, įėjęs į trobą, barėsi:
– Aš, per naktį arklius ganęs, jau parėjau, o jūs ligi pusryčio kirmėjat! Ko nežadinate Jono? Ta šavalka besivalkiojanti, o tas turbūt tebedrybso!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl iš pradžių nuolanki Katrė ilgainiui ima garsiai barti uošvius?
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbas
2. Koks Jono vaidmuo Katrės nelaimėje, nors jis jos nemuša ir nebara?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.
Rašiniui: KaltėMeilėDora
3. Ką Katrė kaltina dėl savo nelaimės vidiniame monologe ir ar ji pati jaučiasi kalta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Katrė priekaištauja tėvams, kad atidavė ją „į tokį pragarą“, ir prisimena tėvo pažadą, kad Jonas „mylės tave ir klausys“. Ji gėdijasi pati savęs, nes motinai buvo prižadėjusi tėvus lenkti ir rūsčiu žodeliu neužgauti, o dabar barasi: „Kuo aš pavirtau?!“ Vis dėlto ji sako: „Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to.“ Monologas parodo, kad Katrė ne pikta iš prigimties. Jos barniai yra atsakas į nuolatinį žeminimą.
Rašiniui: KaltėDora
4. Ką reiškia paskutinis „Marčios“ sakinys, kad Katrė palieka „didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę“?
Rašiniui: Žmogaus vertėKaimas
5. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.