– Sunku mat jai pažadinti, – rūgojo motina, – man taip galva gelia! Ji pati prisiropštė, o Jono nežadina tyčia, nori pasirodyti viena darbininkė. Iš to smarkumo, kažin, ir pusrytį ar išvirė. Jonas neėdęs negali niekur eiti!

– Kai aš jus imsiu perti visus nuo karšto, tai skliundžiomis eisite... Visas svietas kruta, Jonas mat neėdęs negali eiti!

– Šauk, šauk, susimildamas! Lygu nematai, kas destis? Pirma vaikas buvo kaip žiburys, o dabar koks?!! Nepatinkamą pačią gavo ir nenori darbuotis; pagaliau vienam visi darbai, nė jo sveikata nevalioja.

– Tik maždaug reikia krutėti. Žiūrėk, visiteli po ventas nuo aušros pjauna, o mūsų niekas nesirūpina.

– Taigi taigi kaipgis! – sušuko Jonas, žengdamas į trobą.

Tėvas nutilo. Jonas, krapštinėdamas mieguostas akis, bambėjo:

– Gerklę laidyti težinai, o dirbti man vienam reikia! Vakar išėjau apie vakarą pjauti ir nulaužiau dalgį; šiandien reikia važiuoti į turgų naujo pirkti.

– Važiuosime abudu! – prasidžiugo tėvas. – Nusipirksim dalgį, dar be negausim kokį pjovėją pasisamdyti; vienas, žinoma, nevaliosi nupjauti.

Vyrams bešnekant, Katrė įnešė praustis ir taisėsi pilti pusrytį. Girdėdama vyrų kalbą, neiškentė neatsiliepusi:

– Ar jau kito dalgio nebėra visame bute? Tėvelis nuvažiavęs ir vienas viską nupirks, o Jonas tepjauna, aš iš vandens trauksiu. Atminkite, jog pasiliksime su pievomis, kaip ir su kiekvienu darbu; negana nesikeliate laiku, dar mat reikia abiem gaišti šiokią dieną, kur visas svietas kruta iš paskutinės, o jūs po turgų valkiositės!

– Tau nerūpi... kaip aš liepsiu, taip turi būti!

– Taigi taigi kaipgis, laidyk čia gerklę!

– Anokia tu čia ne darbininkė – liežuvui tik laidyti.

Visi kartu sušuko ant Katrės. Ta tenkinosi, išsprukusi pro duris.

Po pusryčių vyrai, įsispyrę į batus, kinkėsi arklius, taisė vežimą. Motina, krūpštinėdama aplinkui, tarė:

– Reikia ir man važiuoti; turiu parduoti kvortą sviesto ir kiaušinių dešimtį.

– Kurgi ne! tokios dar betrūko! – subarė tėvas, – žinai, kaip pas mane? Boboms sėdėti užpečkyje, nesivalkioti kaip kantaplėms paskui vyrus, o parduoti, jei ką turi, mokėsime ir be tavęs. Duokš šen, įdėsiu gerai į vežimą.

Motina dairėsi. Nebenorėtų duoti savo pardavinio, bet tėvas varu glemžė iš klėties puodelį sviesto ir krepšelį kiaušinių. Katrė pamačiusi vėlek atsiliepė:

– Ką gi čia užsimanėt parduoti paskutinį kąsnį! Ką gi beėsime subatomis per šienapjūtę?

– Tau tik viską suėsti terūpi, – šokosi tėvas, – o iš kur kapeiką paimsi? Džiaukis duonos turinti, ne sviesto!

– Jai daugiau niekas nerūpi, kaip tik skanėstai, – pritarė motina.

Jonas nieko nesakė, nes ir jisai velytų verčiau suėsti, neko parduoti. Katrė, priėjusi prie vyro, prašė:

– Jonel, nupirk man nors svarelį muilo; reikia bent išsiskalbti šienapjūtei.

Vėlek kaip dagį visiems pakišo. Tėvas spjaudėsi:

– Tfu, po biesais, tokių dar pramonių betrūko mano gyvenime!

– Giltinių strainiuška! – pridėjo motina, – amžių baigiu be muilų, o dėlto esu paėdusi.

– Taigi taigi kaipgis! Visų ištaigų bereikia...

Išvažiavo. Motinai vėlek sugilo galva, įsirito atgal į lovą. Katrė velėjo drabužius, šutino ir krepšiuose su naščiais nešiojosi prie skalbyklos.

* * *

Kūtvailiškių pievos išeina pailga lygme išilgai Ventos. Nuo sodos pusės kalvos ir kelmuoti dirvonai, priešais, antroje pusėje, pušynai žaliuoja. Venta po plotmę visaip išsivinguriuoja, skiriasi į šakas, kurios, vingį aprietusios, ir vėl į krūvą susibėga, bet plaukti tiktai per potvynius tepakyla, o vasarą niūkso ant vietos, pabliurusi dumblais ir purvynais, per tai ir pievos šlapios ir smukios, išdžiūsta tiktai pasitaikinus giedrai vasarai. Tankiai per šienapjūtę tyvaliuoja vanduo po žolyną pasruvęs, o jei kartais sodresnis lietus sudrožia, tada Venta beveizint pakyla, išsiliejusi plačiau priduoda vandens šakoms, ir susibūrusios visos per viena pasijudina plaukti. Tuomet nuplukdo, nuneša pradalges, kupsčius ir kūgius, o stačioji žolė, aptvinusi ligi viršūnių, lenkiama sraunumo vandens, susikloja gulsčia ligi pat žemės. Tuomet šienaujantiems padaro nemaža šoros. Užtai nusekus pavasario potvyniams, stojus giedrai, atstu pirma šv. Jono subruzda jau sodiškiai po ventas valiuoti.

Rytmetį, saulelei apšvietus pirmais spinduliais pušyno viršūnes, apibėrus žeme spindinčiais rasos burbulėliais, sukilus paukšteliams čiulbėti, sustoję vyrai į būrelį garsiai suvaliavo. Dainos atgarsis atsimušė pušyne: antroje pusėje ligi sodos skleidėsi vėl malonus garsas. Tas būrelis dar nepabaigęs tęsti, kitame rėžyje vėl užniko ūžti. Kitur dalgius skambino ir klepnojo. Tokio ūžesio balsas kilo nuo žemės, kartu su balta migla sklido ore, mišo su vieversėlio giesme, nuūžė, nusiskambėjo toli toli padangėse.