Po pusryčių vyrai, įsispyrę į batus, kinkėsi arklius, taisė vežimą. Motina, krūpštinėdama aplinkui, tarė:

– Reikia ir man važiuoti; turiu parduoti kvortą sviesto ir kiaušinių dešimtį.

– Kurgi ne! tokios dar betrūko! – subarė tėvas, – žinai, kaip pas mane? Boboms sėdėti užpečkyje, nesivalkioti kaip kantaplėms paskui vyrus, o parduoti, jei ką turi, mokėsime ir be tavęs. Duokš šen, įdėsiu gerai į vežimą.

Motina dairėsi. Nebenorėtų duoti savo pardavinio, bet tėvas varu glemžė iš klėties puodelį sviesto ir krepšelį kiaušinių. Katrė pamačiusi vėlek atsiliepė:

– Ką gi čia užsimanėt parduoti paskutinį kąsnį! Ką gi beėsime subatomis per šienapjūtę?

– Tau tik viską suėsti terūpi, – šokosi tėvas, – o iš kur kapeiką paimsi? Džiaukis duonos turinti, ne sviesto!

– Jai daugiau niekas nerūpi, kaip tik skanėstai, – pritarė motina.

Jonas nieko nesakė, nes ir jisai velytų verčiau suėsti, neko parduoti. Katrė, priėjusi prie vyro, prašė:

– Jonel, nupirk man nors svarelį muilo; reikia bent išsiskalbti šienapjūtei.

Vėlek kaip dagį visiems pakišo. Tėvas spjaudėsi:

– Tfu, po biesais, tokių dar pramonių betrūko mano gyvenime!

– Giltinių strainiuška! – pridėjo motina, – amžių baigiu be muilų, o dėlto esu paėdusi.

– Taigi taigi kaipgis! Visų ištaigų bereikia...

Išvažiavo. Motinai vėlek sugilo galva, įsirito atgal į lovą. Katrė velėjo drabužius, šutino ir krepšiuose su naščiais nešiojosi prie skalbyklos.

* * *

Kūtvailiškių pievos išeina pailga lygme išilgai Ventos. Nuo sodos pusės kalvos ir kelmuoti dirvonai, priešais, antroje pusėje, pušynai žaliuoja. Venta po plotmę visaip išsivinguriuoja, skiriasi į šakas, kurios, vingį aprietusios, ir vėl į krūvą susibėga, bet plaukti tiktai per potvynius tepakyla, o vasarą niūkso ant vietos, pabliurusi dumblais ir purvynais, per tai ir pievos šlapios ir smukios, išdžiūsta tiktai pasitaikinus giedrai vasarai. Tankiai per šienapjūtę tyvaliuoja vanduo po žolyną pasruvęs, o jei kartais sodresnis lietus sudrožia, tada Venta beveizint pakyla, išsiliejusi plačiau priduoda vandens šakoms, ir susibūrusios visos per viena pasijudina plaukti. Tuomet nuplukdo, nuneša pradalges, kupsčius ir kūgius, o stačioji žolė, aptvinusi ligi viršūnių, lenkiama sraunumo vandens, susikloja gulsčia ligi pat žemės. Tuomet šienaujantiems padaro nemaža šoros. Užtai nusekus pavasario potvyniams, stojus giedrai, atstu pirma šv. Jono subruzda jau sodiškiai po ventas valiuoti.

Rytmetį, saulelei apšvietus pirmais spinduliais pušyno viršūnes, apibėrus žeme spindinčiais rasos burbulėliais, sukilus paukšteliams čiulbėti, sustoję vyrai į būrelį garsiai suvaliavo. Dainos atgarsis atsimušė pušyne: antroje pusėje ligi sodos skleidėsi vėl malonus garsas. Tas būrelis dar nepabaigęs tęsti, kitame rėžyje vėl užniko ūžti. Kitur dalgius skambino ir klepnojo. Tokio ūžesio balsas kilo nuo žemės, kartu su balta migla sklido ore, mišo su vieversėlio giesme, nuūžė, nusiskambėjo toli toli padangėse.

Margoji gegelė papušynėje linksmai kukavo ir sukvakėjo. Ventos gelmėje, duburkyje, pliauštelėjo lydeka. Su pusryčiais pasirodė mergaitės, pasirengusios į darbą. Šeimininkai su arkliais ir vežimais danginosi į pievas; vežiojo žabarus kamšoms, kur negalėjo įbristi; vežėsi iš namų lentas, visokias duris tiltams ir lieptams; per griovius dėliojo, taisė takus šienui išvilkti. Pjovėjai sušilę suplukę, vienmarškiniai, pasiraitę, nusitvėrę į glėbį dalgiakotį, susilenkę brido išilgai rėžio, koja už kojos, neaplenkdami sausumos nei pelkės. Kaip įniršę kareiviai arba kokie galvažudžiai kirto su dalgio ašmenimis, klojo žolelę į pradalgę, suko į šalį kaip kokią juostą tęsė greta, o savo šliūžei skynė platų kelią. Kiekviename rėžyje du ar trys vyrai, eilėje, po kits kito, kinkavo ir kinkavo, visi pavieniui. Kitas pailsęs sustojo, dalgį pasistatęs, suskambino, sužvangino su pustykle per ašmenis, sučerškino, kepurę atsimaukęs, prakaitą nubraukė, diržą ant pilvo patampė, ir vėl dalgį į glėbį, ir vėl kinkavo.

Žolelė dar pastyrusi kioksojo pradalgėje pasišiaušusi, tarytum nenusimananti atkirsta jau nuo savo kelmo, nėmaž nenuliūdusi.

Mergikės įkandin vyrų šarpavo kaip bitelės erškėtrožėse, nelaukdamos nė žolės pavystant, lėkė į pelkę padėliotomis lentomis, arba kur pakliūk murdėsi, brido pasikaišiusios, dumblais susitaškiusios, basos, kaip antys raudonomis kojomis, nebodamos nieko, stūmė su grėbliu pradalgę pagal žemę, sugreibusios glėbiais dėjo varvantį šieną ant velkių; prispaudė su grėbliu, paskui užmetė virvelę ant pečių, kartelių galus nusitvėrusios, murdėsi, brido smukdamos, klupdamos per purvynus, kol pribrido ligi padėliotų lentų. Prikopusios lieptus pasigavo, kone tekinos lėkė, išilgai vilkdamos šėkų valktį už save didesnį, kaip skruzdėlės. Vilko ant kalvos, vertė į pakūgę džiovinti. Mergos apilsusios, sušilusios skuba šarpuoja; nors kiekviena savo rėžyje verčia, bet, kita kitai pavydėdamos, grobsto, godėjasi, kiekviena steigiasi, kad tik daugiau suglemžtų.

Vyrai kinkuoja ir slenka į vieną pusę; moteriškos velka, šliaužia priešingai, į antrą pusę; vilnija kaip varpos vėjo linguojamos, maišosi, marguoja žaliosios ventų plotmės, tarytum baltų žąsų prisklidusios. Taškosi po vandenį, murdosi po dumblynus, bėgioja, rodos, banda gyliuojanti. Saulelė kaitina be jokio vėjelio.

Nebetoli jau pietūs, nes bobos su lauknešėliais, persižabojusios krepšeliais, nuo sodos slenka per pušyną į pavenčius. Ankstybesniųjų būrelis, susėdusios pavėsyje, lūkuriavo, kol išbris darbininkai, ir tarpe savęs šnekučiavo:

– O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė viena, – ne tinginė, sesele! Juk čia nevalios jai nėra, o dėlto dirba pašėlusiai, kad bėda!

– Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė – visuomet taip yra.

– Neduok Dieve, į kokį sūrų rašalą įkrito mergelė! Kas žino, kokia širdis bėra jos tėvų... Tokią dalį paklojo, sesele, o vaiką įkišo į tokį vargą, kad bėda!

– Motina, žinoma, gailisi prapuolusios dukrelės; mačiau pašventoryje, kaip Katrė verkdama guodžiojosi. Motina kartu verkė, o tėvas, girdėjau, sako: „Kentėk, duktau, pasigausi, tėvams numirus, žemė gera!“

– Kentėk, kentėk! – juokėsi kita. – Kol saulė patekės, rasa ir akis išės. Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gali kojas pastatyti, besiplėšydama viena su darbais. Motina iš didelio darbumo, marčią įgavusi, ir rankas susinėrė, pagaliau nebeneša nė pietų: Katrė, ateidama grėbti, turi pati atsinešti...

Kažin kur įniršo pliaukšti, nėję dar ėsti:

– Pone Dieve sergėk, kad šįmet išpijo ventos! Pernai daug buvo sausesnės.

– Visą šieną gaus savim išvilkti, arklių neįves... Atbodus darbas... Kad bent Dievas giedrą patęstų, išvilktas nesupūtų.

Pjovėjai pradėjo žvalgytis į savo šešėlius.

– Kažin kelinta gali būti valanda? – paklausė vienas iš būrio.

– Valandos dar mat bereikią! – juokėsi kitas. – Pilvas pervis geriau laiką nurodo... Antai ir nešėjos atvilnija su pietumis.

Skambino dalgius, šluostėsi prakaitą ir palengva pradėjo po kelis kalvos linkui slinkti. Vienas, brisdamas stačiai, įsmuko ligi juostos, storai susipurvinęs, vos išmaujojo... Kitas, eidamas takišiu, į šaką įpliumpėjo; juokų, klegesio ligi valios. Jaunesnieji užniko mergas velėnomis taškyti, ir tos nepasiduodamos laidėsi priešais; paskui juokaudami, stumdydamosi, mergų valkčius pagrobę arba jas pačias už rankų išlakinę, išklegėjo iš pelkės.

Rinkosi visi į būrelius, ieškojo užūksmio. Nešėjos išsisklaidė su pietumis, kiekviena prie savo šeimynos; tie, į ratą susėdę, lauknešius pasistatę viduryje, juokaudami valgė. Nešėjos šalyje sėdėjo.