Pačiame pietų įniršime, tik griaustinis – turrrurrrur!! čia pat, rodos, ant galvos. Kaip tik elektra užgavo visitelius, sujudo kaip skruzdėlės, per skruzdyną sukirtus. Kiekvienas nusigandęs žvalgėsi į debesis. Pamišo ir pietūs: kitas pavalgęs, kitas ne, vieni, pasigrobę grėblius, sausąjį šieną metė į kupsčius arba krovėsi vežimus. Kiti išlakstė arklių atsivesti. Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti.

Vingiai taip pat bruzdėjo. Tėvas brizgilais nešinas landė po alksnynus; Katrė vertė į kūgį; Jonas, atsigulęs ant pilvo, baigė iš lauknešės pieną srėbti. Vežimas prikrautas jau stovėjo.

– Skubėk, Joneli! – skraidino Katrė, – reikia apgrėbstyti ir priveržti vežimą; tėvelis netruks arklius suvokti.

– Taigi taigi kaipgis, vis į mane žiūrit... Taigi lipk ant vežimo!

Katrė pasistatė šalia vežimo kartį, įsikibusi šoko ant tekinio, paskui ant vežėčios ir užsirito ant viršaus šieno. Atsistojusi šaukė:

– Ko bestovi? Grėbstyk, duokš kartį, skubėk, debesys jau čia pat!

– Taigi taigi, laidyk gerklę!

Jonas atsidėjęs darbavosi. Katrė ant vežimo nekantrybe degė.

– Kas čia tau yra? Čiupinėkis, antai tėvas parjoja, mesk virvę greičiau! – skraidino vyrą, pati įmanydama iš kailio išsinerti.

Pradėjo Jonas veržti. Kiek patrauks, virvė pakšt, nutrūkusi. Sumegs, pradės veržti, ir vėl pakšt, ir vėl čiupinės, kol sumegs. Katrė apmaudu niekur nesitvėrė. Vėjas jau pakilo šniokšti; sukinėdamosi po pakūges, kilnojo nuo žemės šieno pluoštelius; kur sausesni, laidė į aukštą. Žaibai blizga, perkūnija kas kartas tankiau gruma.

– Giltinių atpūtnagiau! – sušuko ant Jono, – užmesk virvę ant karties, aš priturėsiu. Veržk!

Ir vėl virvė pakšt! Prijojo tėvas.

– Ar dar nepasitaisėt? Lietus jau ant nosies... Kiti jau važiuoja.

– Taigi, kad virvė trūksta!

Tėvas pripuolė, vadžias pririšo, suėmė kartu su virve.

– Spausk, užgulk kartį, tu ištiža! – šaukė ant Katrės, – o tu čia!

Sukibo abudu veržti. Tik kartis trakšt pusiau, kaip spriegs Katrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo! Laimė dar, kad pasitaikino ant pakūgės.

Čia lietaus pirmieji lašai stambūs pradėjo jau pakšnoti. Vingiai mato, jog nieko nebus: skubinai pasikinkę, sukrito nors ant nepriveržto vežimo, be atžvilgos nulėkė namo. Katrė atsikėlusi apsižvalgė; maža kas tepastebėjo jos nukritimą, nes kiekvienas skuba, kiekvienas savim rūpinasi, nelabai tesistebi į kitus. Buvo beeinanti namo, bet galva svaiguliuoja, kojos dreba, todėl lindo į kūgį, nes jau iš tiesų pradėjo lyti.

Katrė, parkritusi šiene, skaudžiai atsidūsėjo.

– Kas ten manęs laukia!.. Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgterėjęs... Kad taip būčiau negyvai užsimušusi, vis tiek, o gal dar pasidžiaugtų?! Toks tai užmokestis už mano darbą ir vargus... Bevelyčiau varlele šokavusi, neko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi... Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės... O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą, ir be to mano broleliai baudžiasi Joną priperti... Ką tai padės, jam širdies neįdės! Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda, piktuoju nė tiek. Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė, ir nė mažiausios viltelės nėra...

Katrės karštos ašaros rietėjo; debesys slinko, lietus retėjo, perkūnija kaskart toliau grumėjo.

– Br, kaip nekenčiu tinginių! Bepigu dar, kad jis mane mylėtų, bent vieną žodelį už mane užtartų... Kad bent išauštų kuomet geresnė dienelė!

Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso, pavargusios akys merkėsi, rūstūs paveikslai jaukėjo. Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su mažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną.

Vyrai, parlėkę namo, su vežimu stačiai įpuolė į daržinę. Belaukdami Katrės pareinant, Jonas užmigo, tėvas, atkinkęs arklius, pavarė į apluoką, pats spruko į trobą. Juokdamosi pasakojo motinai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo.

– Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti, – pasirūpino motina.

– Ne toks jisai kvailys, nesirūpink! – juokėsi tėvas. – Nė skersas nepažvelgė, paliko bedrybsančią.

– Na, žinai gi, užmigs, by tik pasiliko!.. Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tingine pavirto! Negana mat vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip kantaplė: nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir purvynus kaip amžinoji nevaleika!

– Taigi ir dabar neparsivelka, nė vežimo nėra kam iškimšti.

* * *

Šį rudenį, kas pasivėlavo su rugių sėjimu, tas prakišo, nes tiršti rūkai ir tankus lietus perlijo dirvas, sunku beįbristi. Vingių paprasta su visais darbais tęstis, todėl ir rugius taškė, murdė į šlapią ir praskiestą žemę.

Tėvas žardienoje taisėsi eiti vagoti. Jonas, parvesdamas arklius, sustyro, įlindo į dubą. Katrė klojime vėtė grūdus.

– Ar girdi tu, paduok man pavalkus iš dubos! – šaukė tėvas.

– Joneli, nešk tėveliui pavalkus! – pašaukė Katrė.

– Mat šuo šunį, šuo šunį, šunies uodega vikst, ar ne taip ir čia! Kitą šauks dar, o tu pati ar negali?

– Ar aš per grūdus braidysiu, pasiimkite patys!

– Ne liežuvį laidyk atsistojusi, bet eik man tuojau vagų kasinėti, gana čia bestyroti po jaują!

– Užtai suneškite grūdus, nes kiaulės įlenda pro pamatus, negali čia likti.

– Parikiuok dar, lygu mes nežinom! Kaip aš liepsiu, taip ir bus! – sušuko tėvas. – Kitas vėl drybsos, kaži kur įlindęs.

Išėjo ir Jonas.

– Nunešk grūdus į klėtį, tuojau eik vagoti!

– Taigi kaipgis! braidysiu čia per purvynus! Pabandyk pats nešti, kad taip lengva. Tėvas, paveizėjęs į grūdus, pakraipęs galvą, tarė:

– Teisybė, sunku savim tempti, verčiau nuvešime vakare.

– Anokia čia ne sunkenybė, – atsiliepė Katrė, – po pūrelį du kartus suvaikščioti!.. Daugiau sugaišties kinkinėtis arklius, neko sunešti.

– Taigi kaipgis! Nešk pati, jei nori.

– Tik sakau, eik į lauką! – sušuko tėvas, – nesirūpink su grūdais, dirbk, kas tau liepta.

Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai, skausmai varstė be paliovos. Numanydama, jog čia nieko neprisišauks, vilkosi į trobą.

Motina pamačiusi iš tolo paleido kakarinę:

– Iškirmėjai jau duboje! O man vienai žygiai... Gatavickė ant išvirtos! berods skanu paėsti...

Katrė nusilenkdama ėjo stačiai į klėtį, bet nebenugulėjo; plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės ropla slankiojo. Jonas, išgirdęs dejuojant, nusišalino gulti į šiaudus.

Rytmetį jau vėlai atsiminė motina pasižiūrėti, ko nesikelia marti.

Radusi ją besiblaškant, tuojau suprato, kas per liga; bardamosi, kad slapstosi, parvarė Katrę į trobą, pašaukė nusimanančią bobelę, siūlė valgyti; bet Katrė nieko nevalgė, tik verkdama šaukė:

– Jėzus Marija, nebetversiu! Susimylėkite, duokite žinią mano motinėlei!

– Tylėk, tylėk! – draudė bobos, – nebijok, bus viskas gerai.

Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.

– Taigi kaipgis! Josiu aš mat prie tų galvažudžių?! Andai karčemoje Cipras kad drožė man į ausį! Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti... Ko nenuėjo, kol buvo sveika?!

– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.

– Tegul juos velnias! Aš užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja... ar biesas gali joti?!

– Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą, – betarškės Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, viso ko; o čia ničnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmis pavirinkite.

– Jonai, kaip tu poną Dievą pažįsti, – šaukė Katrė, – jok tu prie mano motinėlės! Jonas, kepurę užsismaukęs, išdrožė pro duris.

– Gerk arielkos stiklelį, – siūlė motina, – būsi stipresnė.

– Išgerk, išgerk! – varė boba, – dėl sveikatos reikia gerti.

– Gerkim mudvi po burnelę, sveika, – įsikišo kita ir siurbė abidvi.

– Negersiu degtinės, ne! – gynės ligonis, – man širdis pyksta kad jūs geriate; verčiau išvirkite kokios žolienės, mano lovos gale yra cukraus.

– Giltinių popūtis! – bambėjo motina, kaisdama katilėlį. – Visų ištaigų reikalinga! Nei man reikėjo tų cukrų arbatų, nei nieko, o jos opumas, Dieve sergėk!

– Tiesa, tiesa, – tvirtino boba, – neturi kantrybės nė už skatiką, lygu ne visoms reikia perkentėti. Motinos šaukia, motinos! Ką ji čia priduos? mus tik bemuštravos! Gerai ir darai, tėveli, kad neklausai joti.

– Niekas ir nesiskubės pildyti jos užgaidus. Sveikas!

Siurbstė sau tėvai su bobele šildytą degtinėlę. Jonas knarkė, duboj įlindęs. Katrė galavosi viena, verkė, šaukėsi motinėlės, bet niekas nepasigailėjo. Nakčiai prisitelkė daugiau bobelių; visos išmanančios, visos gelbuoja, visos degtinėlę siurbsto ir žadėtosios valandėlės belaukia. O Katrei kas kartas blogiau. Gaidykste jau ir bobos nuliūdo, ir tėvas žadėjo, kai išauš, jeigu nelis, duoti žinią tėvams. Rytmetį visos bobelės išlakstė.