Tiesiogiai jos niekas nenužudo, bet ją žudo daugelio abejingumas. Anyta tik rytą prisimena pažiūrėti marčios, Jonas nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną, tėvas taip pat atsisako. Bobelės sako, kad daktaro „ničnieko nereikia“, ir geria degtinę, o uošvis su jomis siurbsto šildytą degtinėlę. Katrės motina sužino apie ligą tik per svetimus žmones, ir daktaro nespėjama parvežti. Kaltė padalyta visiems, todėl nė vienas jos nejaučia.

Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.