– Kokia tų vaikų širdis! Pardavė karvelę, pardavė kumelį, dar apsiskolino... vis tai trobai. Tėtušėliams bus šilčiau... Teisybė, senoji buvo jau supuvusi. Kad būtų palšė tebesanti, nė kokios bėdos – ne paskutinė būtų nusprogusi. Parduos paršelį. O kokia tos vargšės bus širdelė? Taip šėrė, žoles rovė, vargo, meilijo pasiskersti paršelį... Paliks be mėsos kąsnelio... Auginus vargus kitam reikės atiduoti. Jei dar bent kiek gaus... Berods turiu dar apsigniaužęs tą penkiolika rublelių... Kad taip atiduočiau? Būtų čia dalis pinigų karvei... Ne štuka įduoti, o kas beatiduos. Numirus nė mišioms nebus... Teieško nuo svetimo, tuomet rūpinsis ir atiduoti. O jei negaus? Jie jauni, srėbs ir juodą putrą, o man kaip reikės nuryti? Et, diena po dienos galiu numirti... Prasidžiugs, radę skatiko pagrabui, užteks mišioms, grabui ir laidotuvėms... Kruvina bėda be karvelės, tiesa... Tiek buvo gyvų reikalų, iškentėjau nedavęs. Tesiryžtie, neduosiu nė dabar! – pamojo ranka.
Juozapas išėjo karvės užkasti. Magdelė, pasirinkusi skiedrų, nusinešė pietums pravirti. Motina skubinai lenkė špūles ir kas valanda žvalgėsi į kylančius debesis... Jonelis glaudėsi aplink senutį, o jisai vis pasirėmęs mąstė ir mąstė: „Atiduoti paskutinius grašgalius ar ne?“ Pagaliau nutarė: „Kaip bus, taip! Dar lauksiu pietų, pabandysiu juodus viralus valgyti“.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Juozapas nenori nudirti kritusios karvės kailio?
Rašiniui: DoraŽmogaus vertė
2. Kodėl senelis taip ilgai neatiduoda sutaupytų pinigų ir kas jį pagaliau įtikina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Senelis taupė penkiolika rublių savo laidotuvėms ir mišioms: bijo, kad numirus „nė mišioms nebus“. Jis svarsto, ar pinigai bus grąžinti, ir nusprendžia dar palaukti. Motina jam įrodinėja, kad dabar pinigai reikalingesni, o vaikai juos grąžins, kai užaugins kitą karvę. Lemia ne argumentai, o jausmas: Jonelis prašo „pienelio“, motina klausia, ar jo širdis akmuo, ir pravirksta. Tada senis atiduoda viską, prašydamas tik palaidoti jį dorai.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.