Matušėlė, apsisiautusi skepeta, skubėjo jau pro vartus. Juozapas ryšį verpalų pamovęs ant lazdos, užsivertė sau ant kupros; dar sykį tėveliui sudiev pasakęs, dar sykį Jonelį paglostęs, dar sykį meiliai pažvelgęs į Magdelę, nubėgo paskui matušėlę. Magdelė, linksmai dainuodama, įsėdo į daržą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, pasakojo Joneliui, jog bobutė su tata parves karvelę ir pamilš pienelio.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl senelis taip ilgai neatiduoda sutaupytų pinigų ir kas jį pagaliau įtikina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Senelis taupė penkiolika rublių savo laidotuvėms ir mišioms: bijo, kad numirus „nė mišioms nebus“. Jis svarsto, ar pinigai bus grąžinti, ir nusprendžia dar palaukti. Motina jam įrodinėja, kad dabar pinigai reikalingesni, o vaikai juos grąžins, kai užaugins kitą karvę. Lemia ne argumentai, o jausmas: Jonelis prašo „pienelio“, motina klausia, ar jo širdis akmuo, ir pravirksta. Tada senis atiduoda viską, prašydamas tik palaidoti jį dorai.
Rašiniui: DoraTikėjimas
2. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.