Domicelė: (verkdama) Petrel! tu pasakyk mamai visą tėisybę, kaip jis tau sakė..

Petronėlė: Nebent jis man nepasipainios... aš jam akis išlupinėsiu .. dar gynios eiti už Kozerio... seniai bučiau jau nutekėjusi...

Motyna: (šokusi). Neginioju, ne, eik vaikati, duosiu gerą dali, neverk, busi gerai, mylės tave... nors senas bet turtingas..

Petronėlė: (iniršusi). Tas, tas biaurybė, melagys mane mylėjo, priesigas darė, o Domicei melavo.

Domicėlė: Teisybė, karts-kartėmis prisiekė prieš Dievo muką, begalo mylėjo... o Petronei melavo.

Petronėlė: (partraukdama). Mane tikrai mylėjo, ne tave, mane tu kvaile! – Prieš tave melavo, aš jam atmonysiu...

Domicėlė: (vergdama) A jau! ar ne tau melavo, mane tikrai mylėjo ir myli...

Motyna: Ko judvi norita nuo jo? Jis geras vaikas. . geros širdies... myli... nori buti geruoju....

Petronėlė: Geruoju... širyt išvylė nuo manęs du rubliu, buk arkliams atvaduoti. O arkliai pievose...

Domicėlė: Ar ne nuo manęs ėmė rubli... dar ir smulkiu turiu...

Motyna: (apmaudingai). O iš kur judvi ėmėta pinigus?... Ko judvi klausėtos duodami? Ar judvi motynos neturita? Kas do mada. (šaukia) Kad man tuojau pinigai butu!... arkliams atvaduoti aš pati daviau... ne judvieju rupesnis...

Petronėlė: Mat ir nuo mamos pinigu išvyle? Aš jam parodysiu, tas melagis, (verkia iš apmaudo šaukia) sprogsiu, o jam nedovenosiu... Kad jis nesulauktu...

(Domicėlė verkia kerčioje).

Motyna: (lengviau). Ko čia teip šauki, ko čia pyksti? Nuo judvieju praše... Kaip gavo nuo manęs, judviem atiduos... Kas čia do per bėda?

Petronėlė: Ne vieni pinigai... tas dvilinkliežuvis! Man ir jai (rodo i Domicėlė) tuos pačius žodžius atkartojo... tas biaurybė.

Domicėlė: (verkdama). Man teisybę sakė...

Motyna: (kraipydama galvą). O gal jis koki išrokavimą turėjo.. Pačios esate kaltos, kam gi teip užsitikite... Kurią tikrai myli, apie tą jums nėko nesakė?

Petronėlė: (apmaudingai). Kokio bereik sakymo? juk sakau, kad abiem sakė... aš jam nedovanosiu...

Motyna: (ginčija) O aš žinau tikrai, kad jis judvieju nė katros nemyli... turi jis savo tikrai mylimą su kuria ir ženysis, štai ir pasakiau...

Petronėlė: Gal jis nors dešimti mylėti, aš jam už visas atiduosiu... pamatysite.

Motyna: (juokdamos). Iš to apmaudo drošk už Kozerio ir gana...

Petronėlė: Kozeris neprapuls... bet Liudvikui turiu išperti kaili... aš jam parodysiu... ženysis.

Motyna: (apmaudingai). O kas tau darbo, bene tu jam paskirsi?... Kokia patinka, tokią ir paims.

Petronėlė: Aš jo nėko nesiklausiu, tik išpersiu, galva ne galva... (i Domicėlę) ir tu nesnausi imsiva išvien...

Motyna: (juokdamos) Beprote, tu beprote! muštieš! jis abidvi pripertu (i Domicėlę). Ar ir tu pulsi?...

Domicėlė; Nemušiuos, ne, kaip sau nori... (verkia).

Petronėlė: (i Domicėlę). Nieko iš tavęs gero... Zlembti tik temoki. (i motyną) Mamate, man padėsi, turiu apmauda nugriežti... už visas šunybes užsimokėti... blogas Liudvikas! nesitikėjau.

Motyna: Pas tave vis tik kiti blogi, o tu begalo gera?... O kam tuos pyragiukus užkišai kamaroje? (rodo i bliudą).

Petronėlė: (sumišusi) Širyt išviriau... ir užmiršau ant girnu... (ima piragiuką ir valgydama i motyną) dabar pašildyti, ar vakarienei?

Motyna: Kaili tik išperti už toki darbą... išvirė paslėpė... Kad buč neradusi butu ir supelėję ant girnu...

Domicėlė: Aš neviriau... nėko nežinojau...

Motyna: Petronės tai pramonis... sako nebarkis...

Petronėlė: (partraukdama). Nėra ko bartis mamate! (paėmusi bliudą) imkite po vieną, kiti bus vakarienei. (Domicėlė su motyna ima po pyragiuką, Petronėlė bliuda nešina išeina).

Motyna: (i Domicelę). Pažiurėk žąsis, reikia nuo rugiu daboti... (Domicėlė išeina).

Motyna: (viena). Nė rask, nė pamesk su tomis mergomis... Kad bent ne sutiktu Liudviko, ta pikčiurna pagatava butu akis išdraskyti, reikia padaboti... (išeina)