Domicėlė: Aš visu gailiuos... neleisčiau mušties...

Petronėlė (i Kozori): Kaip čia buvo?... Kodėl čia gulėjai?..

Motyna (pertraukdama): Kaip ten buvo by tik nebėra... veskitės svečią i vydu ir aš tuo parbėgsiu... (i Kozeti) Prašom i vidu...

Petronėlė (ima Kozeri už rankos): Prašom i trobą.

Kozeris (i Domicėlę): Turbūt ir tamsta sykiu?.. (ima Domicėlei už rankos, visi išeina).

SCENA V.

Motyna (atsikvėpdama): Ačiu Dievui! Baimė nuslinko, (Liudvikas iejęs, nusiminęs stovi prie duriu).

Motyna (pasergėjusi): Ar tu čia Liudvel? (gražodama pirštu). Oi iskustas man esi iskustas! Vos tik negavai...

Liudvikas (kritęs po koju): Vis tai dėl tamstos mamate! Vis tai dėl tamstos! dovanok.

Motyna (kėldama ji nuo žemės): Tik neverk tu mano balandėli... suprantu jog dėl mano meilės jas apgauliojai... Petronė teip iniršo ant tavęs... dabojau kad neipertu. (juokdamos) Nežinojau kas guli

Liudvikas: Nenoriu tikėti savo laime, kad ne pyksti ant manęs... (bučiuoja ranką motynai) O kur Kozeris?

Motyna: Nusivedė mergos i trobą... eisiu ir aš prie ju, rokuosiuos su Kozeriu, leisiu Petronę, tevažiuoja ryto ant poteriu... duosiu du šimtu... o gal daugiau.

Liudvikas (nusigandęs): Mamate! Neduok... pirm šliubo neduok!......

Motyna (glostydama jam čiuprą): Maželėlis tas mano! Kaip jis male myli, kaip gailisi?! Nesibijok neišsidrėbsiu teip greitai... žinai jog visuomet tavęs klausiau... ateik i vidu girdėsi musu rokundą... paskui ir mudu baigsiva savo rokundą... dabar jau bėgsiu...

Liudvikas (bučiuodamas ranką): Aš pasiliksiu valandėlę... pasidžiaugti savo laime..

Motyna (išeidama): Tik neužtruk...

SCENA VI.