Domicėlė: Aš visu gailiuos... neleisčiau mušties...

Petronėlė (i Kozori): Kaip čia buvo?... Kodėl čia gulėjai?..

Motyna (pertraukdama): Kaip ten buvo by tik nebėra... veskitės svečią i vydu ir aš tuo parbėgsiu... (i Kozeti) Prašom i vidu...

Petronėlė (ima Kozeri už rankos): Prašom i trobą.

Kozeris (i Domicėlę): Turbūt ir tamsta sykiu?.. (ima Domicėlei už rankos, visi išeina).

SCENA V.

Motyna (atsikvėpdama): Ačiu Dievui! Baimė nuslinko, (Liudvikas iejęs, nusiminęs stovi prie duriu).

Motyna (pasergėjusi): Ar tu čia Liudvel? (gražodama pirštu). Oi iskustas man esi iskustas! Vos tik negavai...

Liudvikas (kritęs po koju): Vis tai dėl tamstos mamate! Vis tai dėl tamstos! dovanok.

Motyna (kėldama ji nuo žemės): Tik neverk tu mano balandėli... suprantu jog dėl mano meilės jas apgauliojai... Petronė teip iniršo ant tavęs... dabojau kad neipertu. (juokdamos) Nežinojau kas guli

Liudvikas: Nenoriu tikėti savo laime, kad ne pyksti ant manęs... (bučiuoja ranką motynai) O kur Kozeris?

Motyna: Nusivedė mergos i trobą... eisiu ir aš prie ju, rokuosiuos su Kozeriu, leisiu Petronę, tevažiuoja ryto ant poteriu... duosiu du šimtu... o gal daugiau.

Liudvikas (nusigandęs): Mamate! Neduok... pirm šliubo neduok!......

Motyna (glostydama jam čiuprą): Maželėlis tas mano! Kaip jis male myli, kaip gailisi?! Nesibijok neišsidrėbsiu teip greitai... žinai jog visuomet tavęs klausiau... ateik i vidu girdėsi musu rokundą... paskui ir mudu baigsiva savo rokundą... dabar jau bėgsiu...

Liudvikas (bučiuodamas ranką): Aš pasiliksiu valandėlę... pasidžiaugti savo laime..

Motyna (išeidama): Tik neužtruk...

SCENA VI.

Liudvikas (vienas): Šia tau šunie devintinės... Pinigus Kozeriui sukimšusi, plika brukasi man ant senatvės... O! O! Bene aš kvailis listi kaip i maišą?...

Domicėlė (iėjusi tyliai): Ar dar nemiegti?

Liudvikas (puldamas prie jos): Kur čia miegosi rupinuos ir rupinuos apie tave, tu mano mažalėlė! Išėlo motyna, išėlo Petronė ant manęs, o sykiu ant tavęs...

Domicėlė: Teisybė, toks išėlims Petronės, užmušti ir užmušti tuve... laimė dar kad tas tas Kozeris pasipainiojo... bet ir praverstu tau suduoti... tikt man gailu... mane myli ir Petronę sykiu vilioji, išsireiškė jau tavo melagystės...

Liudvikas (nusitvėręs sau už čiupros): Dėl tavęs Domicėlyte! Dėl tavęs! žyle, pelėda verčiaus, jai melavau, dėl tavęs (liudnai) dar mat išmetinėji, širdi grauži mano ir be to sugėlusi rupesniais apie tave.... ar aš nematau kaip jos tavim nusivarsto?... nėkina... žodžiais šaudo... aš girdėdams netveruos apmaudais... turiu tave gelbėti, kol tebėra laikas... be manęs kaip matau pražusi...

Domicėlė: Sėskivos pasikalbėti... (sėdasi greta).

Liudvikas: Ar sutiko Petronė su Kozeriu?

Domicėlė: Turbut sutiks... Muma duoda du šimtu.

Liudvikas: Ar matai kokia Petronė gudri? Susiims visus pinigus, išsiveš visą kraiti, o kur tu dingsi plika?... Motyna gal brakšt, nutekėti... O tau kas klius? .. Aš matau tavo nelaimę .. širdis man gelia, gailu man tavęs...

Domicėlė (verkšlendama): Ką padarysi!.. Neturiu kam užsistoti arba kam pagelbėti...

Liudvikas: Jei tu manęs klausysi, aš tave pagelbėsiu.. šiaip ar taip aš tave imsiu, ko čia belaukti, imu tuojau... ištrauksiu tave iš čia...

Domicėlė (liudnai): Neleis mama, neleis! ką mačys...

Liudvikas: Kiek aš jau dėl tavęs nukentėjau, bet ir toliau kentėsiu... o tave turiu gauti... nebent tu manęs nemyli, jei dabar neklausysi.