Kozeris (juokdamos): Moki juokuoti Mamate!...

Motyna: Nė kokio juoko... rupi truputi ir man... bet kaip pradeda volioties po koju, rankas bučiuoti ir ir prižadu pasigailusi, jis teip mane myli... negal nė apsakyti.

Kozeris (kranksėdamas): Senas priežodis... ant seno kailio naujas botagas... kad nebutu ir Mamatei...

Motyna (rupestingai): Tas ir man rupi... vyras mirdamas sakė „netekėk širdel antra syki... pati prapulsi ir vaikus suėsi.” Buvau užsidėjusi pildyti jo žodžius, bet kaip apsipils ašaromis, negal mesti, gailu man to vaikelio... reik jau syki užbaigti... Kam širdi jam graužti.

Kozeris (kranksi): Besigailėdama vaikelio ilgainiui, kad neimtumei mamatė graužties... po teisybės jau nebejaunystė...

Motyna (pertraukdama): Penkerius metus išnašlavau, kas man užgins?... ar tokios senos nuteka?... (ant to žodžio ieina Petronė).

SCENA III.

Petronėlė (statydama simovariuką nustebus) Mama!... Tekėti?... Mama?!...

Motyna (net pašokusi): Aš teip ir mislijau, kad mano mergos pašėls iš pavydo ir jo širdis gėlė, numanė kad nusivarstysite patėviu...

Petronėlė (deliodama stiklines): Te pasikarie tas patėvis... aš jo nebeslaugysiu... jo laimė... Kad bučiau dar namie nebuvusi, butu jis atsirugęs... Domicė kvailė...

Motina (lengviau): Tave dabar išleidžiu, atsitiks ir Domicei... duosiu gerą dali...

Kozeris: Patėvis, žinoma, parneš pinigu.

Motina (nesijutusi): Iškur? Neturtingas.. darbininkas, vaikelis ir... pašėlusiai gražus (patylėsi) musu namiškis...

Petronėlė (metusi stiklinę, net susikulė, šaukia): Tas... tas... ims mamą? Galvą savo duodu ..

Motyna (šaukia): Pikčiurna tu! Stiklines daužysi? (lengviau) Ak tu Dieve! Kaip versiuos, teip, o jo apleisti negaliu.

Petronėlė (dantis sukandusi): Aš jam galvą perskelsiu... Mama intiki i jo melagystes.