Liudvikas (sumišęs): Teip... kaip ne džiaugties? (maišo arbatą, žiuri pro langą, ima cukru, duonos šmoteli meta i stiklinę).

Motyna (žiurėdama i ji juokdamos): Visuomet didelė laimė sumaišo žmogu... Paliekti bi rupesningas, kaip ir tu dabar..

Liudvikas (atsikvošėjęs): Dovanok mamate! Širdis man dreba, ne tik rankos.

Motyna (meiliai): Mano tu vaikeli! Juk aš nepykstu ant tavęs.. ir man teip pat... kaip yra sakoma, širdis nevietoje... (eina pas langą).

Domicėlė (iėjusi deda raktą ant stalo, apsižvelgusi i motyną, parodo Liudvikui makiuką ir isikiša i kišenę, Liudvikui iš nagu šaukštelis nubarška ant žemės).

Motyna atsisukusi i Domicėlę): Valgyk ir tu... isipilk arbatos...

Domicėlė: Kiaulėš dar palaidos, reikia uždaryti... (išeina).

Liudvikas (vienu palenkimu išgėręs arbatą atsikėlęs): Ačiu mamate! Neturiu laiko, arkliai nesuveizdėti rupi... (išeina).

SCENA VI.

Motyna (viena): Iš to džiaugsmo nė valgyti ne begal.

Petronėlė (ibėgusi mojuodama šaukia): O tai mamos gaspadorius gerasis!... Nuėjova prie šulnies pasisemti vandens. (Kozeris ieina). Berukas stainioje ėmė žvengti, einava žiurėti. Kad bent šapeli šėkos turėtu, ar vandens lašeli; partrukęs perdirbęs, išalkęs... Kad nenori šerti tas tas... tas... tevedie i ganyklą... bet kas tingi šerti, nė ganyti nenori... akis jam išlupinėti.

Motyna (piktai): Tarškėk netarškėjusi, begaline gaspadinė!... Ne kelis sykius tu pašėrei? isirūpinai begalo... pavalgė ir apsišers...

Kozeris (dairydamos): Domicėlės ši vakarą nematyti?

Petronėlė: Turbūt kirmyti jau nuėjo...

Motyna: Kiaules šėrė, žąsis lesino, tur būt pareis valgyti... gerkite arbatos (pila stikjinę, statydama ant stalo i Kozeri). Prašom išgerti, turbūt jau atvėsai?

Kozeris: Ačiu mamatei! (sėdasi,, deda cukru, geria)