Liudvikas (sumišęs): Teip... kaip ne džiaugties? (maišo arbatą, žiuri pro langą, ima cukru, duonos šmoteli meta i stiklinę).

Motyna (žiurėdama i ji juokdamos): Visuomet didelė laimė sumaišo žmogu... Paliekti bi rupesningas, kaip ir tu dabar..

Liudvikas (atsikvošėjęs): Dovanok mamate! Širdis man dreba, ne tik rankos.

Motyna (meiliai): Mano tu vaikeli! Juk aš nepykstu ant tavęs.. ir man teip pat... kaip yra sakoma, širdis nevietoje... (eina pas langą).

Domicėlė (iėjusi deda raktą ant stalo, apsižvelgusi i motyną, parodo Liudvikui makiuką ir isikiša i kišenę, Liudvikui iš nagu šaukštelis nubarška ant žemės).

Motyna atsisukusi i Domicėlę): Valgyk ir tu... isipilk arbatos...

Domicėlė: Kiaulėš dar palaidos, reikia uždaryti... (išeina).

Liudvikas (vienu palenkimu išgėręs arbatą atsikėlęs): Ačiu mamate! Neturiu laiko, arkliai nesuveizdėti rupi... (išeina).

SCENA VI.

Motyna (viena): Iš to džiaugsmo nė valgyti ne begal.

Petronėlė (ibėgusi mojuodama šaukia): O tai mamos gaspadorius gerasis!... Nuėjova prie šulnies pasisemti vandens. (Kozeris ieina). Berukas stainioje ėmė žvengti, einava žiurėti. Kad bent šapeli šėkos turėtu, ar vandens lašeli; partrukęs perdirbęs, išalkęs... Kad nenori šerti tas tas... tas... tevedie i ganyklą... bet kas tingi šerti, nė ganyti nenori... akis jam išlupinėti.

Motyna (piktai): Tarškėk netarškėjusi, begaline gaspadinė!... Ne kelis sykius tu pašėrei? isirūpinai begalo... pavalgė ir apsišers...

Kozeris (dairydamos): Domicėlės ši vakarą nematyti?

Petronėlė: Turbūt kirmyti jau nuėjo...

Motyna: Kiaules šėrė, žąsis lesino, tur būt pareis valgyti... gerkite arbatos (pila stikjinę, statydama ant stalo i Kozeri). Prašom išgerti, turbūt jau atvėsai?

Kozeris: Ačiu mamatei! (sėdasi,, deda cukru, geria)

Petronėlė (vaikščioja po aslą sujudinta): Nenoriu nėko ši vakarą nelenda nė arbata... verčiau pieno gerčiau... teip šilt. .

Motyna (i Petronėlę): Inešk pieno iš kamaros, gal ir kits kas gertu... Domice pareis...

Petronėlė: Nežinau kokiame puode... tamsoje nerasiu...

Motyna: Žalias palivonas, ant lango rasi ir patamsiais... (Petronėlė išeina)

Motyna: Petronė pyksta, kad aš teku... negal su ja susirokuoti... reikėtu pasišnekėti apie vestuves... Kaip čia darysime? (dairydamos). Ne Domicė neparein... kažikur užtruko...

Kozeris: Kaip Domicėlė... visos pasirokuosite... gal jos norės ir patėvi pasišaukti?

Petronėlė (ieidama puodu nešina): Man nė galvoje tas patėvis... Kamaroje būdama girdėjau kažikas taip greitai nuvažiavo, nubarškėjo, rodos bi per musu kluoną... Kas čia galėtu važiuoti?... dargi zovedais...

Kozeris: Tas jau yra suvėlavęs iš Bažnyčios...

Motyna visaip atsitinka... gal su kokiu reikalu, ar kas susirgo?... Domicėle pasakys ji po lauką gal matė...

Petronėle: Negirdėti nė žąsu, ne Domicės, tur būt atsigulė... (pila pieną i stiklinę).

Motyna: Gulsis be vakarienės... (atsiminusi). Je, o dar tavo pyragiukai?... vakarienei padėjai... duokš...

Petronelė: Čia pat yra spintoje (šoka prie spintos, išėmusi bliudą pastato ant stalo, atsisėda ir ranka pasiremia).

Motyna (i Kozeri): Kąsk tamsta pyragiuką, verčiau bus kaip pienas... o gal arbatos?...

Kozeris (pastumdamas stiklinę): Ačiu mamate! Viskas gerai, visako yra. reikia tikt alkano žmogaus, o aš labai privalgęs (i Petronėlę) tamsta visa ko pridėjai ant stalo, o pati nevalgai nė geri?...

Motyna (juokais): Įsirupino... viena tik nori vyro gauti, o aš mat ne... nepasiduosiu mano vyras dar gražesnis.

Petronėlė: Ne tas gražus, kas kam patinka... Aš tuo melagiu netikiu nė per nago juodimą... jis šneka – ar šuo loja... kad tik jis apmelavęs mamą neapvogtu...

Kozeris: Žinoma, jaunas vis prie štuku...

Motyna (linksmai): Teisybė, jis be štuku nė žingsnio (juokias) ir Petronė ipyko ant jo už štukas dar štuka – liks patėviu

Petronėle: Kad aš jam kirsiu štuką pasidžiaugs: akis išsprogs, ar nosis nulėks (juokias iš piktumo). Vyras! Kaip su motyna su pačia...

Motyna (piktai): Rūpinkis tik savimi.

Kozeris: Nereikia barties... verčiau apie vestuves pašnekėti Domicėlė nepareina...

Petronėlė: Apie vestuves?! Su tokioms vestuvėms svietą tik juokinti...

Motyna (i Petronėlę): Laidyk liežuvi per visą vakarą, o kas tau darbo... gulti...

Kozeris: Ir man jau laikas namo... (ima kepurę) Domicėlės dar nėra... laba naktis mamatei! (bučiuoja motynai ranką i Petronėlę) ir tamstai laba naktis...

Petronėlė (šokusi): Aš tamstą išleisiu... (išeina abudu).

SCENA VII.

Motyna (viena): Trūkite sau galvas po budeliais (susiima galvą), galvą man iškrimto... ko nereikia prisiklausyti prie tos tekutės... (pučia lempą) Dievui garbė!... bent vyras bus gražus... (nuspiria nuo koju šlures ir virsta i lovą, po valandėlės ima knarkti).

SCENA VIII.

(Pamažu atsiveria duris, ieina Domicėlė užsisiautusi dideliu skepetu, čiupinėjas pasieniais, aplink pečiu, radusi suoliuką sėdasi; tyliai sėdi valandą).

Domicėlė (žiovauja): A. a. a... u!... Dievaliau! noriu miego...(vėl tyliai sėdi) A. a. a. u... Kad teip namie, bučiau bemiegtanti... (rengias nori gultis ant suoliuko, negal, sėdi). A. a. a... u! Bepigu būtu namie!... Kažikur tas užtruko?

Motyna (pabudusi, galvą pakėlusi klauso, paskui klausia): Kas čia?