Petronėlė: Ne tas gražus, kas kam patinka... Aš tuo melagiu netikiu nė per nago juodimą... jis šneka – ar šuo loja... kad tik jis apmelavęs mamą neapvogtu...

Kozeris: Žinoma, jaunas vis prie štuku...

Motyna (linksmai): Teisybė, jis be štuku nė žingsnio (juokias) ir Petronė ipyko ant jo už štukas dar štuka – liks patėviu

Petronėle: Kad aš jam kirsiu štuką pasidžiaugs: akis išsprogs, ar nosis nulėks (juokias iš piktumo). Vyras! Kaip su motyna su pačia...

Motyna (piktai): Rūpinkis tik savimi.

Kozeris: Nereikia barties... verčiau apie vestuves pašnekėti Domicėlė nepareina...

Petronėlė: Apie vestuves?! Su tokioms vestuvėms svietą tik juokinti...

Motyna (i Petronėlę): Laidyk liežuvi per visą vakarą, o kas tau darbo... gulti...

Kozeris: Ir man jau laikas namo... (ima kepurę) Domicėlės dar nėra... laba naktis mamatei! (bučiuoja motynai ranką i Petronėlę) ir tamstai laba naktis...

Petronėlė (šokusi): Aš tamstą išleisiu... (išeina abudu).

SCENA VII.

Motyna (viena): Trūkite sau galvas po budeliais (susiima galvą), galvą man iškrimto... ko nereikia prisiklausyti prie tos tekutės... (pučia lempą) Dievui garbė!... bent vyras bus gražus... (nuspiria nuo koju šlures ir virsta i lovą, po valandėlės ima knarkti).

SCENA VIII.

(Pamažu atsiveria duris, ieina Domicėlė užsisiautusi dideliu skepetu, čiupinėjas pasieniais, aplink pečiu, radusi suoliuką sėdasi; tyliai sėdi valandą).

Domicėlė (žiovauja): A. a. a... u!... Dievaliau! noriu miego...(vėl tyliai sėdi) A. a. a. u... Kad teip namie, bučiau bemiegtanti... (rengias nori gultis ant suoliuko, negal, sėdi). A. a. a... u! Bepigu būtu namie!... Kažikur tas užtruko?

Motyna (pabudusi, galvą pakėlusi klauso, paskui klausia): Kas čia?