Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėle (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronelė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi.. . eikim sykiu...

Liudvikas: Kas iš to? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!