Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kedės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies, pasiklauso, užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta sene... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę......papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėle bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.

Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėle (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronelė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi.. . eikim sykiu...

Liudvikas: Kas iš to? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!

Petronelė: Vis ta pati ir ta pati giesme „myliu ir myliu...” juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meiles, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėle (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

SCENA IV.

Motyna (iėjusi žiurėdama pro langą): Atsikratei nuo mergu... išėjo vienos? Norėjo ir tave išsivesti? (priėjusi, apkabina Liudviko galvą) Kur aš buč dingusi viena per dieną ?

Liudvikas (bučiuodamas jos ranką): Neklausiau Kaip saulės užtekančios laukiau, kuomet galėčiau vienas su tamstu pabuti... matai kaip aš čia tamsta myliu...

Motina: Bene tu teisybę kalbi? Tu jaunas, gražus, bene gali mane seną mylėti? (juokias žiurėdama i akis, sėdasi greta).

Ludvikas: Nėkai man jaunos, niekai man gražios, nusispiaut prieš tamstą... atsitolinus turbut prisieitu mirti...

Motina (juokdamos): Kaip yra sakoma: kam duktė, o kam motina patinka... vienudu palikom be baimės pasišnekėsiva...

Ludvikas: Retai teprisieina tokia lailaiminga valandėlė... buryje ir pasižiurėti nedrąsu... rodos ir supras...