Motyna: Mano mergos dar nėko nenumano, nedaboja mudvieju... vienu-sykiu dasižinos gaunančios patėvi... Tyčia liepiau šiąndien tau buti namie, nes noriu pasirokuoti. Kaip čia mudu apsivesiva? Reik jau nors syki tą paslaptinę meilę užbaigti..

Ludvikas (nusigandęs, net akis pabalinęs:) Užbaigti?!... Sakai apsiženyti?! (atsitekėjęs). Tuomet laimingas... mylėti ir mylėti visą amžiu... tikt mane vis baimė ima... ką tos tamstos dukteris sakys (liudna) Varstys mane akimis, šaudys žodžiais... labiau vyresnioji... pasigailėk dar manęs pasitęskiva bene nutekės nors viena (bučiuoja motynai abi ranki).

Motyna: Pagavai man iš burnos žodi ir aš vis laukiu bene paims Kozeris... bet kas žino... Petronė pučiasi, o Kozeris, kaip man rodos, prie Domicės linksta, bet aš neleisiu skirstyti.. vyresniają turi imti... Domicėlė lėtesnė, paspės...

Ludvikas: Nėko nepadarysi, Kozeris neims nė katros be pinigu... mažiausiai reikalaus koki pusantro šimto...

Motyna (karštai): O tai, aš duosiu du šimtu... dar man liks trečias antrajai, paskui daugiau susidėsiva... (juokdamos). Juk tu Liudvel nežinojai, kad aš turiu pinigu?

Liudvikas. Kam man tos žinios... turtai man nė po kam prieš tamstą...

Motyna: Kaip kakaryko, teip kakaryko, vis tik ant liežuvio.. o kad sakau kitaip apsiversti, tai tu Liudvel dar tęsties nori... Eikiva ant poteriu, duokiva užsakus, tuomet ir Kozeris subrus, abidvi veseli sykiu atliktumėm...

Liudvikas (nuleidęs galvą akis trina; patylėjęs): Ak tu Dieve! Galvą man svaigsta... Dabar jau musu viena širdis, viena dušia... (glauzdamas galvą prie jos ranku) dar norėčiau tarti žodeli... bet nedręsu...