Motyna: Mano mergos dar nėko nenumano, nedaboja mudvieju... vienu-sykiu dasižinos gaunančios patėvi... Tyčia liepiau šiąndien tau buti namie, nes noriu pasirokuoti. Kaip čia mudu apsivesiva? Reik jau nors syki tą paslaptinę meilę užbaigti..

Ludvikas (nusigandęs, net akis pabalinęs:) Užbaigti?!... Sakai apsiženyti?! (atsitekėjęs). Tuomet laimingas... mylėti ir mylėti visą amžiu... tikt mane vis baimė ima... ką tos tamstos dukteris sakys (liudna) Varstys mane akimis, šaudys žodžiais... labiau vyresnioji... pasigailėk dar manęs pasitęskiva bene nutekės nors viena (bučiuoja motynai abi ranki).

Motyna: Pagavai man iš burnos žodi ir aš vis laukiu bene paims Kozeris... bet kas žino... Petronė pučiasi, o Kozeris, kaip man rodos, prie Domicės linksta, bet aš neleisiu skirstyti.. vyresniają turi imti... Domicėlė lėtesnė, paspės...

Ludvikas: Nėko nepadarysi, Kozeris neims nė katros be pinigu... mažiausiai reikalaus koki pusantro šimto...

Motyna (karštai): O tai, aš duosiu du šimtu... dar man liks trečias antrajai, paskui daugiau susidėsiva... (juokdamos). Juk tu Liudvel nežinojai, kad aš turiu pinigu?

Liudvikas. Kam man tos žinios... turtai man nė po kam prieš tamstą...

Motyna: Kaip kakaryko, teip kakaryko, vis tik ant liežuvio.. o kad sakau kitaip apsiversti, tai tu Liudvel dar tęsties nori... Eikiva ant poteriu, duokiva užsakus, tuomet ir Kozeris subrus, abidvi veseli sykiu atliktumėm...

Liudvikas (nuleidęs galvą akis trina; patylėjęs): Ak tu Dieve! Galvą man svaigsta... Dabar jau musu viena širdis, viena dušia... (glauzdamas galvą prie jos ranku) dar norėčiau tarti žodeli... bet nedręsu...

Motyna (glostydama jam galvą): Vaikeli tu mano! Kaip tu gali manęs nedristi? Argi nematai mano širdies? Dėl tavo gražumėlio vandenis plaukčiau... o dėl jaunumėlio i ugni šokčiau, sakyk, sakyk tą savo žodėli...

Liudvikas (liudnai): Nelaimė man stojosi... širyt Raudys pagrėbė arklius, ir neduoda dykai, pinigu neturiu... tamstos prašyti nedrisau...

Motyna: (šokusi) Kuomet aš tau nedaviau, ant reikalo? (eina prie lovos). Ko reik to reik... (ištraukusi iš lovos makiuką, duoda Liudvikui). imkis kiek tau reikia... dabar mano ar tavo, vistiek...

Ludvikas: Žinoma vistiek... pas tamstą ar pas mane pinigai gulės... Eidamas prie arkliu, bene suseisiu Kozeri, pasakysiu, kad ateitu ant paskutinio rokundo... pasakysiu apie dali... o tamsta sutempk Petronę... teisybę vienu žygiu abi veseli butu gerai... (bučiuoja rankas motynai).

Motyna: Tempsiu ir gerai sutempsiu... jei neklausys išvarysiu... Ko čia turi sėdėti patėviui ant sprando... Nebijok, mańo vaikeli, aš tavęs neapleisiu mergomis

Liudvikas: (buvo beišeinąs ir vėl atsigręžęs). Tik atsargiai mamate! Prižadėk Kozeriui du šimtu, bet po šlubo teduok... kad neatsitrauktu...

Motyna: Nebijok, aš neapsigausiu... ant galo juk ir tu nesnausi... neleisi apsigaut.

Liudvikas: Įmanyčiau i šuni pasivertęs tamstą daboti.. dabar jau einu... (rengias išeiti).

Motyna: (pašokdama) Išeisi prie arkliu, gal su Raudžiu užtruksi, palukėk... duosiu ką nors pietu užsikąsti (išeina).