Kukutį, dirbusį žemei dangų ir dėjusį jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą išveda ir pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu. Pakartas jis tuoj ateina į protą, tai yra atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam duoda butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos, ir tą ąžuolą jis vadina senelių prieglauda. Protu čia vadinamas paklusnumas. Kas Kukutį pakorė, neįvardyta, bet ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta.

Svečias per naktį su Kukučiu išgeria pusę gyvenimo, o kartojamas „kol“ suriša nakties smulkmenas su šimtmečio įvykiais. Keliauja žinia apie Troją, radijas praneša, kad išnyko prūsai, sugrįžta vienakojai vaikai, sugriovę Berlyną, griūva valstybės. Tokie sugretinimai yra anachronizmas. Kol Kukutis prisitaiso dešinę koją, praeina šimtas metų. „Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo“, sako svečias. Taip į vieną naktį pelėdų trobelėje sutelpa visa istorija, nuo Trojos iki Berlyno griuvėsių.

Kukutis sako taip ilgai nematęs tėvynės, nors visą gyvenimą dirbo jos laukus ir taisė jos šiaudinius stogus: gyvenimas nedavė laiko. Jis mato, kad gražesnių žodžių apie tėvynę neturi ir tie, kurie greitai važiuoja ar daug ir gerai pavalgo. Kai baigs visus darbus, laisvą sekmadienį, atsigulęs žolėje ir padėjęs rankas ant žemės, jis norėtų ją pamatyti. Tai lieka tik noras. Tėvynę Kukutis pažįsta per darbą ir žemę, o laiko ją pamatyti jam taip ir neatsiranda.