Šmėkla pasako, kad tėvą nunuodijo Klaudijus, tačiau Hamletas bijo, kad ji gali būti velnias. Todėl jis sumano patikrinti jos žodžius. Aktoriai vaidina, kaip nuodytojas pila nuodus miegančiam karaliui į ausį, o Horacijus stebi Klaudijų. Pamatęs nunuodijimo sceną, karalius pašoka ir išeina, ir tik tada Hamletas patiki šmėklos žodžiais. Vitenbergo studentas tiesą tikrina protu, o pjesė pjesėje išduoda Klaudijaus kaltę.

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, su minia įsiveržia į pilį ir reikalauja atsakyti, o Fortinbrasas veda kariuomenę į Lenkiją net dėl mažo žemės lopinėlio. Hamletas, nors prisiekė atkeršyti, vis delsia. Jis priekaištauja sau, kai aktorius jausmingai deklamuoja apie Hekabės sielvartą, ir gėdijasi pamatęs Fortinbraso kariuomenę. Jis daug mąsto, bet negali apsispręsti, ir toks neryžtingumas vadinamas hamletizmu.

Klaudijus sostą gavo nunuodijęs brolį, todėl turi slėpti tiesą. Dvare visi vieni kitus seka: Polonijus slapta klausosi, karalius pasikviečia Rozenkrancą ir Gildensterną išsiaiškinti, kas princui yra. Paskui Klaudijus siunčia Hamletą į Angliją su prašymu jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu surengia dvikovą su užnuodytu kardu ir taure. Dėl to žūsta Gertrūda, Laertas, pats Klaudijus ir Hamletas, o sostą perima Fortinbrasas.